Esxence 2017 ir pavasario atradimai

Nors laiko rašyti mėnesiams bėgant vis mažėja, kvepalai iš kasdienybės niekur nedingsta. Atvirkščiai – apatinis komodos stalčius, kaip niekad, net braška nuo mėginėlių, miniatiūrų ir iškvėpintos medvilnės su pavadinimais plokščiuose maišeliuose. Didžiąja dalimi tai – vienos didžiausių parfumerijos mugės/parodos Esxence, kovo pabaigoje vykusios Milane, padariniai. Šeštą ryto įsėsti į traukinį ir dešimtą išlipti Milano stotyje, prabėgomis nuskenuoti jau mylimus ir žinomus prekinius ženklus, susitikti su prisiekusiais kvepalų pasaulio gerbėjais ir keliais sakiniais persimesti apie garsiausias naujienas, ir vakare, po visko, it kvepalų debesiui bildėti traukiniu namo su krepšiu brošiūrų ir mėginių – toks buvo prieš dvi savaites įvykęs šeštadienis, kaip šviežio oro gūsis atskridęs į besibudinančią ir persikų žiedais sprogstančią Italiją.

Vos įžengus ir pradėjus irtis pro pirmuosius stendus, nustebino naujų prekinių ženklų skaičius. Nepadoriai neproporcingai išaugusi prancūziškų parfumerijos produktų pasiūla gerokai nustelbė lig šiol daugiau ar mažiau vėliavą nešančią Italiją. Vos kelios ant rankos pirštų suskaičiuojamos išimtys su Kaprio ar Pietų Italijos dešimtmečius verslą skaičiuojančiomis parfumerių šeimomis, tokiomis kaip nuostabūs atrastieji Bruno Acampora (kurių mono aliejai kaip muskusas, oda ir pačiulis yra daugiau nei įstabūs), Bois 1920, Essentia di Puglia, florentiečiai Farmacia SS. Annunziata ar puikiomis žvakėmis garsėjanti Tiziana Terenzi kartu ir liūdina dėl tokios didelės prancūzų invazijos. Ypač daug naujų kaip grybai iš niekur atsiradusių ir, tiesą sakant, nesužavėjusių vardų, šiais metais atsistojusių šalia klasikų Jovoy, Histoires de Parfums, Robert Piguet ir Nicolai.

Kone didžiausias šaršalas buvo kilęs dėl naujos šveicarų Vero Profumo limituotu leidimu pasirodysiančios naujienos Naja (kobra), tapusios visos parodos labiausiai cituojamu objektu. Vero Kern, kaip visada, trykštanti energija, apsiavusi kedais bėgiojo su aplink ją susibūrusiais fanais kavos, o susižavėjimo šūksniai buvo kaip niekad nesuvaidinti. Juodas ir rūgštokas kaip derva, sultingas kaip melionas, apsiniaukęs kaip tabako debesis, daug kam jis pasirodė kvepiąs.. liepomis. Ir tikrai, ypač pirmam stipriam kompozijos stogui nusigaravus, atsiskleidžia švelnūs ir kutenantys, bet ginkdie nesaldūs liepų medaus tonai.

Šaukštas deguto ir statinę medaus sugadina – ryškiai ne tas atvejis. Čia jie susipina ir sužaidžia tokią puikią charakteringą simfoniją, kaip tik Vero Kern moka. 10 iš 10.

 

vero-profumo-naja-odorando

Puikusis Šveicarijoje įsikūręs italas Giovanni Sammarco oficialiai pristatė jau Pitti Fragranze Florencijoje iš už stalo uostytą Naias. Absoliutus pastarojo pusmečio favoritas, Naias yra odė pavasariui ir našlaitei, pradžioje apipintai vaisiais ir veik kažkuo sodriu ir gyvulišku, vėliau išsirutuliojančiu į nuostabią moterišką rožę ir vilkdalgį. Jis dulkėtas ir tirštas, bet tuo pačiu itin gyvas ir keliantis sielą į palubes. Kvepalai ne apie nieką. Kampuoti ir su charakteriu, puikiai įsipaišantys į jau pažįstamą Sammarco linijos braižą, kiek asketišką, santūrų ir gryną. Jį reikia jaukintis, bet rezultatas atperka visas pastangas. Laikosi taip pat neįtikėtinai ilgai.

naias-sammarco

Robert Piguet, juodieji 1930-ųjų Holivudo kino riteriai, nuvylė su L’Insomnuit, dar anų metų liepą pristatytu Londono Harrods. Iki negalėjimo saldus slyvų brendis ir finalinis oud’as, ko gero, pritaikytas privačiais lėktuvais atskrendantiems ir ekspromtu perkantiems arabams. Plokščias ir siaubingai sirupinis, L’Insomnuit svaigina galvą nuo pykinimo, o ne nuo įstabumo. Kur dingo laikai su Baghari, Visa ir Bandit?

limsonuit-piguet

Minutei stabtelėjus prie Parfums de Nicolai, pačios Patricijos sūnus Axel papasakojo nuo šių metų pradėjęs dirbti su mama (kuri, palikusi prie stendo savo sūnų, vis bėgiojo nuo vieno interviu prie kito). Šiai dienai turintys net šešiolika (16 !!!)  savo vardo pardavimo taškų vien Paryžiuje, Nicolai šeima išgyvena ypatingą pakilimą. Trumpai apkalbėjus Guerlain giminės istoriją (nežinantiems, Patricia de Nicolai yra paties Jean-Paul Guerlain dukterėčia, kuriai, moteriškos giminės atstovei, 1980-aisiais nebuvo leista tęsti Guerlain giminės verslo, dėl ko Patricia ėmėsi dirbti sau) ir pasidomėjus, ką mano apie naujausią šio pavasario Mon Guerlain saldainį su Angelina Jolie priekyje, jis paminėjo pastarojo dar neuostęs ir tik korektiškai apibendrino didelių lūkesčių neturėjimą minint visą LVHM pramonę (kuri, paskutinėmis naujienomis, nusipirko ir Francis Kurkdjian).

Aptariant Prancūzijos ir Italijos rinkų perkamiausius aromatus (Italijoje dėl napaaiškinamos priežasties nemėgstami levandos turintys kvepalai), pasinaudojau proga prisiminti ir Parfums de Nicolai klasikinius aromatus, ir pastarųjų metų naujienas kaip Ambre Cashmere Intense, kuriam gaminti naudojamas geriausias vilkdalgio sviestas (beurre d’iris), kainuojantis 40 000 eurų už kilogramą; vaisinę muskusinę rožę Rose Royal ir agarmedžio ir pačiulio bombą Oud Sublime. Bravo.

ambre-cashmere-intense

Etat Libre d’Orange su nauju You Or Someone Like You, kurtu drauge su žymiuoju žurnalistu ir parfumerijos kritiku Chandler Burr, yra, jei ir ne brolis dvynys, tai bent pusbrolis garsiojo jau nebegaminamo Andy Tauer Carillon Pour Un Ange. Skirtas nedraugiškam ir vienišam Los Andželo miestui, ar greičiau Los Andžele gyvenančiai moteriai, – naujasis prancūzų kūrinys kvepia traškiomis vėsiomis pakalnutėmis, mėta ir šlapiu asfaltu. Kaip visada, kvepalai – idėja. Kvepalai – provokacija. Verta antro lėto ir įdėmaus pabandymo.

“Because someday, someone just might be looking for you, pointing at you, wanting you. Or someone like you.”

someone

Dar keli prabėgomis pastebėti stendai privertė stabtelti prie Laurent Mazzone – dėl naujo dizaino, pagaliau pakeitusio apokaliptines kičines neįtikėtino baisumo pakuotes. Gal todėl, kad pateikimas ligšiol kėlė tik priešiškus jausmus, niekada dorai ir neištyrinėjau visos Mazzone kvepalų gamos. Deja, bet ir šįkart tik per minutę pabandytas vienas agarmedinis saldėsis patvirtino, kad tas noras greitu metu ir neateis.

Dusita, tailandietės kuriami aromatai, taip liaupsinami kai kuriuose italų forumuose ir net pretenzingai vadinami naująja niša, nesukrėtė iki širdies gelmių. Beprotiškai brangūs – taip, prabangiai pateikti – taip, apeliuojantys į aukščiausią liukso klasę, bet beviltiškai šalti ir be veido.

Nuostabieji Puredistance, savo dešimtmečio gyvavimo proga atsiuntę pilno tūrio dovaną tiesiai į namus (išsirinkau Opardu), pagaliau pristatė ilgai lauktą Warszawa (beje, įkvėptą ir David Bowie dainos tuo pačiu pavadinimu), kuria metus laiko buvo prekiauta tik viename Varšuvos kvepalų salone. Iš pirmo įspūdžio lengvai lipni, saldoka ir gėlinė, Warszawa sukūrė gausos,  lengvo liūdesio ir chaoso įspūdį, neabejotinai vertą atidžiau pastudijuoti namie, kai tik ateis keli mililitrai pabandymui.

21c00w

Nors ir itin trumpai, bet bendram vaizdui susidaryti kelių valandų pakako. Po savaitgalinių traukinių, saulei šviečiant man norisi Andy Tauer smilkalinės rūgštelės, lietums lyjant – stalčiuje laukia jau širdies dalimi tapęs Après L’Ondée, o Velykoms artėjant, pirmiesiems barams ant jūros kranto atsidarant ir permainingiems vėjams pučiant – svajoju apie balzaminį ir metalinį Dune. Pavasaris.

Menthe Fraîche: skydas nuo pykinimo.

Kada dienomis tvoskia visa tirpdantis karštis ir jau ryte keliesi skaudančia galva ir raibuliuojančia mozaika akyse, visko rodosi per daug. Per tiršta, per tvanku, per intensyvu, per lipnu. Karštis suvulgarina, žmonės nebemoka rengtis, dūsauja ir alpėja iš nuovargio savo iki 45° laipsnių įkaitintose mašinose, kai net prie vairo negali prisiliesti nepasiuntęs visos Italijos velniop.

Tada beveik imiesi skaičiuoti, kiek čia beliko iki rudens, dar rugpjūtis ir rugsėjis, ir bus galima traukti iš stalčių nėriniuotas kojines ir uždarus batelius, nes kiek galima nuogų nuo kaitros ištinusių pėdų ir aptemptų marškinėlių su viso gyvenimo tagliatelle krentan ant diržo.

Ateik, rudenie!

Praėjusią vasarą aklai pirkti senieji Bvlgari Eau Parfumee au The Vert, atleisk Jean-Claude Ellena, kelia nemalonias medicinines asociacijas ir naudojami tik iš bėdos po šalto dušo; antrieji ir daug labiau pamilti Jo Malone Lime, Basil & Mandarin kol kas vieninteliai buvo gaivūs ir traškūs KITAIP ir kurie nepradėdavo įkyrėti dienos eigoje, sušildami ir primindami tualeto gaiviklį ar eilinį arbūzinį paplavų vandenėlį.

jo-malone-lime-basil-and-mandarin

Būtinai reikėjo kažko naujo.

Ko?

Mėtą kvepaluose atradau dar nuo Meo Fusciuni, ir jau tada iškart supratau, kaip ji gerai nuteikia ir.. nuima pykinimą. Tai kvapas, kuris geba neįtikėtinai atgaivinti, būdamas vos vos salsvas, bet tik tiek, kiek reikia.

menthe-fraiche

Heeley Menthe Fraîche, jau iš pavadinimo išsiduodantis pagrindinę mintį, atsiveria nuostabia traškia šviežia žaluma, gaivios mėtos ir bergamotės vėsa. Pirmosios natos – gyviausios ir labiausiai žaižaruojančios, nes jau po dešimties minučių kvapas aprimsta ir nebelieka lengvo kartumo.

Gana aiškiai jaučiamas virpantis žaliosios arbatos ir minštos frezijos akordai, bet, nepaisant to, kvapas neišskysta – bazinėse natose tūnanti kedro mediena atneša sausą citrusinį pojūtį ir prideda svorio.

Dar ir dėl to Menthe Fraîche yra puikus unisex aromatas, kuris ne, neprimena burnos gaiviklio ir ne, neprilimpa prie odos skleisdamas lipnias gijas. Tai verčiau kvepalai-idėja, kai imponuoja pats kvėpinimosi procesas, užtonizuojantis visai dienai ir nesubanalėjantis į gaivų kūno vandenį, bet išlaikantis charakterį ir kompozicijos įdomumą NEVARGINANT jų dėvėtojo. Jie išvalo galvą ir nosį, sukurdami švarią išvėdintą erdvę švaresnėms ir išfiltruotoms mintims.

Heeley savo tinklalapyje kaip Menthe Fraîche tipažą įvardina American Psycho pagrindinį herojų – visada švarų, išlygintą, pasitempusį, šiugždantį tarp Cerruti patalų ir tobulo vizitinių kortelių popieriaus. Kaip antitezę vulgarumui, purvui ir blogam skoniui.

Tyliai, ramiai ir klaikiai estetiškai.

 

Remarkable People: naujas ELDO ironijos pliūpsnis

Etat Libre d’Orange nenustoja stebinti fantazija ir kuria kvapus – idėjas. Kas pažįsta šių kvepalų namų braižą, su kiekviena nauja kompozicija tikisi sulaukti ir viso paketo ironijos – būtent ja ir paremta šio prekino ženklo filosofija. Kvepalai, kurie padeda…jaustis kitaip. Rugsėjo pradžioje Florencijoje vykusioje laukiamiausioje parfumerijos parodoje Pitti Fragranze kalbinau Thomas Lindet – ELDO viešųjų ryšių ir marketingo specialistą, kuris patvirtino jau ir taip apie ELDO sklandantį mitą: tai kvepalai, sudrebinantys ne tik nosį, bet ir smegenis.

Iki kaulų smegenų paryžietiški ir labai kampuoti. ELDO marketingo strategija tobulai išpildo kiekvieną su pojūčiais susijusį aspektą. Aštrios geometrinės kvepalų flakono formos verčia tikėtis ir aštrios minties viduje. Prancūzijos vėliava, įvilkta į prekinio ženklo logotipą ir užklijuota ant briaunos, slidus ir sunkus kamštelis byloja viena – tai XXI amžiaus kūriniai, akį glostantys švaria estetika ir minimalistiniais sprendimais.

Po puikaus dizaino akis pastebi pavadinimą. Ir čia ELDO nesikuklina ir smogia tiesiai. Prisimenate laikus, kai furorą sukėlusios Nuostabiosios Išskyros, Daugiabučio Kekšė ar Kalėdos Balkone vertė kraipyti galvą ir klausti – ar tai tik provokacija ir koks galėtų būti ELDO klientas. Dabar, praėjus nemažai laiko po pirmųjų audros bangų, aišku viena – ELDO neabejingi  šiuolaikiški, plačių pažiūrų ir – svarbiausia – humoro nestokojantys piliečiai. Rinktis kvepalus kaip iššūkį, pagalvoti apie kvapą kitaip, apsipurkšti jazminais ir cigaretėmis, kvepėti NIEKUO, provokuoti, versti mąstyti, versti klausti, versti reaguoti save ir aplinką. Kvepalai – konceptas, kurie, užuot pabrėžę kvapo kompoziciją (kuri, sukurta Paryžiaus širdyje, nekelia abejonių), virš visko iškelia būseną. Nes nėra taip svarbu, kas buteliuko viduje; svarbiau, kaip TU jausiesi pasikvėpinęs. Ir daugiabučio kekšė kartais yra būtent tai, ko reikia.

Praėjusiais metais Londone atidarę POP-UP prekybos tašką, ELDO viršijo visus lūkesčius. Drąsūs ir ironiški, jie nesunkiai patraukia jaunimo dėmesį ir yra apskritai patogūs miesto kultūrai, kur dažnai dėl neįmanomo tempo pritrūksta laiko ir noro studijuoti penkiasdešimtą vilkdalgį. Neseniai sukūrę reklaminę kampaniją Monumental Fragrances kaip pagrindinį prekinio ženklo šūkį, ELDO išlieka pasiutusiai paryžietiški, ir kviečia pažinti… save.

etat

Naujausi pasirodę ir šviežiai pristatyti Remarkable People yra šampano purslais apsipylęs kvapas. Pirmosios natos tiesiog trykšta burbuliukais ir gaiviais greipfruto lašeliais, iš giliau lendantis santalmedis lengvai pasaldina vaisinę puokštę ir kuria itin ananasinį įspūdį. Kvepia taip puikiai lengvai ir pretenzingai (!), kad mintys lekia į vakarėlį, kur skamba taurės ir po stalu liečiasi kulkšnys. Kartu jaučiamas kardamonas, karis ir juodieji pipirai prideda sausumo ir vyriškumo. Išties, kvapas sekundėmis primena kažkokius vyriškus kvepalus ar odekoloną , bet iš gilumos tyliai sliūkina gurmaniška nata su labai lengvais ir neįkyriais vaniliniais pyragaičiais.

Šiltas ir truputį balzaminis, Remarkable People yra tikrų tikriausias šventės kvapas. Saulėtas, putojantis ir žaižaruojantis, jis šildo ir kelia šypseną.

You Know Who You Are (tu žinai, kas esi), skelbia kvepalų reklaminės skrajutės antraštė. ELDO ir vėl pataiko tiesiai į dešimtuką arba tiesiai į paširdžius, nes kviečia pasidovanoti šventę… sau. Ir nesvarbu, kokiu laipsniu esi svarbus kitiems, juk svarbiausia, ką galvoji ir kas esi tu pats.

Net jei ir kitiems nė motais.

Opardu, the fake reality.

When the rivers flow towards all possible directions and you don’t know where’s right and where’s left anymore; when every morning you walk into a soft fog and you observe yourself as it from aside; when you think and dream in another language, – everything becomes half real. Just another moment and you’ll wake up. Just another moment and all snowy mountain peaks will collapse and the blue sea will turn dark. Missing being there and missing here while there.

And then you don’t know your name anymore and you don’t know the people in your nightmares anymore and you don’t know who will tidy up the chaos in your head.

Puredistance Opardu, which sounds like the French I have lost, is just like another movie scene in the middle of fake reality. It brings the atmosphere of the last century with fabric wall tapestries, people with straight backs and women with a secret. Opardu is too beautiful to be true. It’s so rich yet extremely fragile, that you want to sit aside and admire it from a distance. Slowly.

opardu

Opardu opens with amazing lilac and white flowers. A whiff of freshness with a smooth and hardly noticeable candy note. Creamy gardenia, milky tuberose and not overwhelming yet consistent jasmine also carry a huge musky cloud. Indeed, during the first half an hour you can clearly perceive white soapiness which reminds me a lot of the great discontinued Sicily by Dolce&Gabbana. However, the scent doesn’t get banal and doesn’t only smell of clean linen. The flowers bring a lot of sensuality and a soft butter-like feeling. In fact, the perfume is so thick it seems you can almost touch it like a bath full of milk or like a handful of a luscious body butter to melt on your chest.

Opardu is calm and mature. It makes me think of serious people who seriously talk about outer space without getting their head spinning.

Opardu has an incredible quality and lasts for ages. The flowers in it never show their angles and no, they never remind of an air freshener. On warm skin they rather turn into a soft white fog. And then it lingers almost as if it was a reproach for the lost beauty or for you ceasing looking for it along with soft voice and decent manners.

It’s like a prayer to something you have lost or you would have liked to know. Or simply to something that never really existed.

 

Opardu, netikra realybė.

Kada upės išteka į visas puses ir nebežinai, kur kairė ir dešinė; kai rytais išeini į minkštą rūką ir stebi save iš šalies, galvoji ir sapnuoji kita kalba, – viskas tampa pusiau netikra. Dar tuoj – ir pabusi. Dar tuoj – ir subliūkš visos snieguotos viršūnės į lietuviškas lygumas ir žydra jūra pajuos. O norėdamas būti ten, pasiilgsti būti čia.

Ir tada nebežinai nei savo vardo, nei baisių sapnų personažų, nei kas surūšiuos betvarkę galvoj.

Puredistance Opardu, kuris skamba kaip prancūziškas praradau, yra kaip dar viena į susapnuotą realybę įsiliejusi filmo scena. Praėjusio amžiaus nuojauta su apmušalais nukaltomis sienomis, tiesia nugara ir moterimis su paslaptim. Opardu per daug gražus, kad būtų tikras, – jis toks turtingas ir tuo pačiu trapus, kad norisi atsisėsti ir gėrėtis juo iš atstumo, pamažu, idant nesupurvintum.

opardu

Opardu atsidaro nuostabiomis alyvomis ir baltomis gėlėmis. Gūsis šviežumo su minkšta ir vos juntama saldainine nata. Kreminė gardenija, pieniška tuberoza ir neužgožiantis, bet nuosaikus jazminas su savimi nešasi ir muskuso debesį. Išties, pirmąjį pusvalandį balkšvas muiliškumas juntamas ypač gerai ir vienu metu itin primena puikųjį Dolce&Gabbana Sicily. Tačiau kvapas nesubanalėja ir neatsiduoda vien skalbiniais, – goslios gėlės grįžta, įnešdamos švelnų sviestiškumą. Tikrai, tokį keistą tirštumą, regis, galima užčiuopti ir panirti kaip į pieno vonią ar ištirpinti ant krūtinės kaip kūno sviesto saują.

Jis ramus ir išlaikytas. Panašiai, kaip rimti žmonės rimtai kalba apie tai, prieš kiek laiko susikūrė Žemė, ir jiems visai nesvaigsta galva. Arba kaip tie, kurie atsilošę fotelyje aptarinėja istorinius personažus su lengvu atsainumu. Ir jiems visai nesikaupia ašaros galvojant, kaip jie bijojo mirti ir kaip ir mums vieną dieną viskas baigsis.

Opardu neįtikėtinai kokybiškas ir ilgalaikis. Gėlės jame niekada netampa aštrios ir spygliuotos ir ne, niekada neprimena oro gaiviklio, nes, susijungdamos su pulsuojančia kūno šiluma, virsta į minkštą balkšvą rūką. Ir tvyro kartais kaip pusiau priekaištas pradingusiam grožiui ar jo siekimui, tyliam balsui ir padorioms manieroms.

Kaip odė kažkam, ką praradai, ką norėjai pažinti, o gal ko niekada išties ir nebuvo.

Floral Veil: kai esi gražus toks, koks esi.

Grossmith aromatų kokybė, jau tapusi legenda, verčia iš naujo aikčioti kiekvienąkart užuodus bet kurį šių kvepalų namų kūrinį. Kartkartėmis vis nežymiai pasirodantys Downton Abbey serijose ir prekybininkų apgulti kvepalų parodose, Grossmith savyje laiko viską, ko šiandien pasigenda aukštosios parfumerijos pasaulis.

Tiesa, kad daug mokslo reikalauja ir avangardinės potekstės kvepalai, įkvėpti kraujo, molekulių, audinių ir operų, nors didžiąja dalimi čia žaidžia kūrybiškumas ir fantazija. O ko reikia norint sukurti teisingą klasikinę kompoziciją, kuri neatsiduotų bobutėmis ir spiritu ir neprimintų dar vienų senovinių kvepalų? Didžiulio įdirbio ir meistrystės.

Šiandien dauguma žavisi ūdais, oda ir mediena; labai retai tenka prasilenkti su kokybiška tikra gėline kompozicija, nes gal jei nėra cinkelio, vadinasi, kvapas kažkoks ne toks? Tas pats būtų matuotis klasikinį Chanel švarką ir dvejoti, kad čia kažkaip trūksta ilgio ar atvartų. Netrūksta. Jo struktūra ir yra jo cinkelis.

grossmith

Grossmith Floral Veil yra nuostabus gėlinis aromatas, atsiveriantis lengvais žoliškais citrusais su juodaisias serbentais ir švaria šiugždančia muskusine gaiva. Pamažėle įplaukia traškūs jauni tuberozos žiedeliai, kvepiantys ne aštriai ir gyvuliškai kaip dažnai būna tuberozos turinčiuose kvepaluose, o baltai ir nekaltai. Širdyje natos sušyla ir išsiskleidžia baltos gėlės, rožės, pelargonija, – ir viskas lyg būtų nusėta lenvgva dulksna, dėl kurios kvapas tampa brandžiu ir nerėkiančiu apie visas savo sudedamąsias dalis.

Jis toks angliškai santūrus ir mandagus, bet visgi itin savitas ir gerai sudėtas. Laikui bėgant Floral Veil dar labiau suminkštėja, išnyra aksominė banano žievės kvapnioji kananga, solidi ambros ir medienos bazė su lašeliu vanilės. Kvapas visą laiką truputį kutena ir matosi kaip pro rūką. Kaip nuotaka su baltu nuometu, viduje slepianti skaisčią odą ir nepriaugintas blakstienas.

Na ir, atrodo, nėra jokių įdomesnių natų, jokio degintos gumos, rašalo, medaus ir karsto kvapo. Floral Veil yra viso, kas perspausta, antitezė. Visoms pastoviai kažką įrodinėjančioms hialiurono pripūstoms lūpoms, nukontūruotiems skruostams, aukštakulniams ryte, visoms agresyvioms ir kaip šunys lojančioms moterims aš sakau fak ju.

Floral Veil yra kaip koks Šopeno menuetas, kur natos tos pačios septynios, o gaunasi kažkas ne iš šio pasaulio. Ir pabandykit jūs taip.

Narciso Rodriguez For Her: vaistai sielai.

Pristatytas 2003-iais metais JAV ir iškart susilaukęs didžiulio pasisekimo, pirmasis dizainerio Narciso Rodriguez kūrinys – idėja buvo įgyvendinta dviejų genialių nosių – Christine Nagel (Miss Dior Cherie, Theorema, Delices, ) ir Francis Kurkdjian (pristatyti nereikia) dėka. For Her ilgus metus stovėjo labiausiai apšviestose Douglas lentynose šalia J’adore ir Chance ir tikriausiai dėl to niekada per daug netraukė padoriai jų išbandyti. Koks bent šiek tiek marketingą išmanantis savininkas į perkamiausių kvepalų lentynas, užgrūstas parfumeriniais saldainiais, sausainiais ir visokiais One Direction einamais kompotais, statytų gerą (= sudėtingą ir prieš vidutinį linksmai kvailutį Bright Crystal skonį spjaunantį) kvapą?


Narciso Rodriguez For Her pilka piemenaitė, apsijuosusi kasa, įtikina ir parduoda iš pirmo žvilgsnio. Jau pačios nuotraukos grafika, jos aštrūs kampai, kaulėti pečiai ir veidą apšviečianti balta šviesa, iškelianti aureolę ir metanti visą kita šešėlin – spinduliuoja kiek makabrišką ir sudėtingą kvepalų nuotaiką. Ir išties – pirmosios kompozicijos natos atsiveria keista apelsinžiedžių ir osmanto puokšte su spygliais. Kvepia ne nekaltomis gėlytėmis ir vasara Italijoje, o kažkuo kartoku.

Gana stipriai išreikšta bergamotė pradžioje suteikia sultingumo ir šviežumo; kartu ir apelsinžiedžiai kvepia žaliai ir intensyviai, lyg trintum juos tarp pirštų ir uostum pačius syvus, iš stiebų besiveržiantį aitroką aromatą. Kvapas beveik piktas, pradinės natos nusivadėja ir visu grožiu išnyra muskusas, kuris ne, nekvepia skalbiniais, o atvirkščiai – yra tirštas, purvinas ir gyvuliškas. Širdyje įgauna apvalumo ir solidumo dėl įsipinančios ambros, ir kuo tolyn, tuo labiau leidžia nagus atgal. Jaučiama žemėta ir sausoka vetiverija, bazėje minkštai įsileidžianti vanilę ir paverčianti viską kašmyro šaliu, į kurį norisi įkniaubti nosį ir būti taip iki gyvenimo galo.

Laikosi neįtikėtinai ilgai.

For Her primena sirupą nuo kosulio. Tirštą ir klampų, salsvą, bet kartų. Tas kartumas persekioja ir niekur nedingsta, jis kažkoks kilnus ir dvasingas, ramus, bet nuolatinis. Kaip dulkės, purvas ir, vienok, Dievas virš galvos.

Promenade a Versailles Pour Elle: Versailles and popcorn.

Sofia Coppola’s movie on Marie Antoinette has been praised by teenagers as much as Amélie when it was launched years ago. Very girlish, very soft, very crisp, very innocent. The movie has immediately provoked the oh-so-so fashionable macaron wave. Everybody’s buying, dying and taking pictures of them because Paris is fashion – I love Paris – I am fashionable. Be that as it may, the movie is really worth watching for its impeccable aesthetics.

Parfums du Château de Versailles claim to have restored perfume compositions of Versailles from real old recipes of the royal family. With some synthetics they’ve brought back to life fragrances which surrounded the kings and the queens of France during the 17th and the 18th centuries. Don’t think macaron is enough to perceive Marie Antoinette’s reality. She probably smelled like Promenade a Versailles Pour Elle. Even if I doubt if popcorn and pineapple listed among the notes were taken directly from the Versaille’s archive; if the latter ingredients help it reveal the atmosphere or if they are perfect substitutes of some other plants or concoctions, one could only applaude for such creativity.

Promenade a Versailles Pour Elle is truly a joie de vivre perfume. The very first notes come out with a blast of juicy cherries, tangerines and pineapples. The beginning is sour, fresh and already mouth watering. Then everything is covered with sparkling champagne bubbles and the fragrance obtains its fruity-chypre character. After a few minutes the sourness gets softer and reveals a more subtle and balanced floral side. Nonetheless, no single fruit and no single flower stands out by itself; it’s rather huge bouquets and baskets of flowers, it’s vases of pears and oranges. It’s incredibly rich yet doesn’t get heavy and oversweet. Finally, the heart of the perfume unveils musky rose with a warm note of… popcorn.

Surprisingly, all that popcorn fuss isn’t fake. When you sniff carefully you can clearly identify the toasted and pleasant smell of a movie theatre. Popcorn and patchouli make an unusual base for a fruity-floral fragrance, yet never break its classic image. It’s a bit tipsy and flirty; it’s succulent, sparkling, shimmering and it smiles with its eyes closed. Being fresh and girlish, it is never cheap.
A perfume for a sunny day when the only thing you care about is which cheek to choose for your beauty mark today.

Promenade a Versailles Pour Elle: Versalis ir popkornai.

Sofia Coppola filmas apie Mariją Antuanetę tapo toks pat paauglių dievinamas kaip ir Amelija iš Monmartro savo laiku. Labai visaip rožinis, šnarantis, spalvotas ir nekaltas ant smūgio išpopuliarino prancūziškų macaron fotografavimą, pirkimą ir aikčiojimą reikia nereikia, skanu neskanu. Nors pats filmas tikrai gražus ir spalviškai malonus akiai.

Parfums du Château de Versailles teigia savo iki šiol išleistus tris kvapus atkūrę iš tikrų Versalyje išlikusių receptų karalių kvepalams gaminti. Pasitelkę į pagalbą sintetines molekules, jie iš numirusių prikėlė XVII-o ir XVIII-o amžiaus karališkosios šeimos parfumerių kompozicijas, o tai reiškia, ir karalienės Marijos Antuanetės kasdienybę gaubusius aromatus. Žinoma, natose nurodomų popkornų ir ananasų, ko gero, nerastume Versalio archyvuose, tačiau jei pastarieji komponentai padeda atskleisti to meto atmosferą ar yra tam tikrų sudedamųjų dalių kvapai – atitikmenys, belieka tik paploti išradingumui.

Promenade a Versailles Pour Elle yra tiesiogine prasme gyvenimo džiaugsmo kvapas. Jau pirmosios natos išsiskleidžia šviežiais sultingais vaisiais – vyšniomis, mandarinais, ananasais. Rūgščiai gaivi ir seiles burnoje kaupianti pradžia. Ant vaisių užgula žaižaruojanti šipro paklodė ir kvapas virsta trykštančiais šampano purslais. Po kelių minučių vaisinė rūgštelė nuslūgsta ir įsileidžia stabilesnį gėlinį charakterį. Bet ir vėl – nei vienas vaisius ir nei viena gėlė negroja pati viena, – tai puokštės ir krepšiai frezijų ir rožių, tai vazos kriaušių ir apelsinų. Visko daug, bet kvapas neguldo ant žemės, nenusaldėja. Širdyje įsivyrauja muskusinė rožė su…šilta popkornų nata.

Garbės žodis, tie popkornai čia ne tik pavadinime. Įsiuosčius gana ryškiai juntamas kino salės kvapas su jaukiu paspragintu dūmeliu, kuris bazėje gana harmoningai susilieja su pačiuliu, nusistovi ir po linksmybių atsigula nusnūsti. Visiškai atsidavęs glamonėms ir lengvai apsvaigęs; tiesiogine šio žodžio prasme skanus. Putojantis, žaižaruojantis, palaimingai besišypsantis ir užmerkiantis akis. Gaivus, mergaitiškas, bet ne pigus aromatas saulėtai dienai, kurios vienintelis rūpestis gali būti kurioje pusėje šiandien nusipiešti apgamą.

MdO Tubéreuse: the reason to wear tuberose.

It’s a nice habit to connect perfumes with cities. It makes you instantly remember the squares you’ve seen, the language people were speaking and the ice-cream you were eating on a bench every single time you smell that perfume. Undoubtedly, it’s quite an expensive tradition to buy a new perfume for every trip abroad. However, a similar result can be obtained by simply entering a random perfume store and trying a scent you don’t know yet. Even if you won’t buy it immediately, it will be enough to take you back to the holidays each time you’ll smell it by chance. I experienced the same feeling in Milan when I was a teenager and blindly bought Après l’Ondée; and every time I go to Rome I find it in Mona di Orio Tubéreuse.

Rome greets you with a unique smell you can find only there, no matter what season it is. I usually start my tour in Piazza di Spagna with horses waiting for curious tourists who want to take a carriage ride. The famous Spanish Steps are always covered by bright fuchsia flowers; the air is full of cold travertina and fountain water scents; you can easily catch a whiff of coffee in the mornings and a steam of roasted chestnuts in the evenings; you sniff freshly shaved and elegant men, high quality leather and ironed crispy shirts.

DSCF1891

Mona di Orio Tubéreuse is probably the most wearable tuberose for those who are normally afraid of this extravagant flower. Usually it’s unbearably intoxicating and sometimes can even lead to a headache. That’s why few people choose tuberose for everyday use and often leave it only for special evening occasions or at least sniff it from the bottle never daring to spray it on themselves (because strong and excessive perfumes could and should be appreciated and loved even if you don’t use them as you’re supposed to).

Mona di Orio’s tuberose has become love at first sniff and it at once reminded me of something I can never figure out. Sugar and lemon? Lemon with sugar? Indeed, the top notes smell of citrus and something bitter, officially listed as bergamot and pink pepper. I can feel a slightly bitter and sour peel of a juicy lime, floating in a frozen Martini Bianco glass. The scent is fresh, crisp and green, but not too much. It seems as if there was some vegetable note, then I see an airy coconut. It soon starts to change and reveals marvelous benzoin and heliotrope, emphasizing the milkiness. Being beautifully milky and smooth, it doesn’t drown the green tuberose, which never gets intense and sweet, but rather remains raw and transparent. The scent is really more about the leaves of the tuberose and wet soil (though with no mushroomy patchouli!)
A graceful tuberose after rain, very lightweight and floating, yet never simple and bathroom-fresh. The base notes are creamy and musky, however Tubéreuse is quite a linear fragrance. Extremely lively and shimmering but intimate and caressing at the same time. Like Rome.

A wonderful unisex, which stunningly works on men and literally makes you go crazy no matter who you are. Unfortunately, it lasts just a few hours on skin, but then again – for a moment of euphoria you could forgive everything to The Eternal City.

MdO Tubéreuse: kvapas bijantiems tuberozos.

Surišti kvepalus su miestais – gražus įprotis, leidžiantis kiekvienąkart įkvėpus prisiminti ir aikštes, kurias aplankei, kalbą, kuria kalbėjo žmonės ir ledus, kuriuos valgei centre ant suoliuko. Kiekvienoje kelionėje pasidovanoti sau ir naujus kvepalus – tiesa – gana netaupi tradicija. Kartais pakanka užsukti į parduotuvėlę ir testuojant atrasti dar nebandytą aromatą, kuris, net jei ir nebus iškart nupirktas, visiems laikams įsilies į atmintį, ir, kitąkart užuostas, šviesos greičiu nukels atgal į atostogas. Paauglystės metais tokiais tapo Milane aklai pirkti Après l’Ondée, o iki tol savo kvepalų neturėjusi Roma įlindo į Mona di Orio Tubéreuse buteliuką.

Kiekvienąkart nuvažiavus, Roma pasitinka savo išskirtiniu ir tik jai būdingu kvapu nepriklausomai nuo metų laiko: mano pasivaikščiojimas visada prasideda nuo Ispanijos aikštės, kurioje pakinkyti žirgai laukia norinčių pasivažinėti karieta turistų. Žymieji laiptai visada nukloti fuksijos spalvos gėlėmis; ore susimaišo šalto marmuro ir šnypščiančio fontano vandens, ryte iš barų atskriejančio kavos garo, o pavakary vežimaityje kepinamų kaštonų, švariai nusiskutusių vyrų, išdirbtos odos ir išlygintų marškinių kvapai.

DSCF1891

Mona di Orio Tubéreuse yra, ko gero, labiausiai dėvima tuberoza tiems, kuriuos paprastai ši išraiškinga gėlė gąsdina. Nepakeliamai svaigi ir kartais net iki galvos įsiskaudėjimo stipri ir viską persmelkianti tuberoza dažnai nurašoma kasdieniam kvėpinimuisi ir paliekama jei ir ne išėjimams į teatrą, tai bent karts nuo karto pauostymui iš mėginėlio ar miniatiūros. Nes žavėtis ir mylėti ją visada galima ir reikia – kas, kad ir nenaudojant pagal paskirtį.

Mona di Orio tuberozos interpretacija tapo meile iš pirmo purkštelėjimo, iškart nukėlusia į prisiminimą kažko, ko niekaip neišeina ištempti lauk. Cukrus ir citrina? Citrina su cukrumi? Išties, viršutinės natos kvepia citrusais ir kažkuo kartoku, oficialiai įvardijamu kaip bergamote ir rausvaisiais pipirais. Jaučiu kartoką ir kartu rūgščią sultingo laimo žievelę, įmestą į baltą Martini. Kvapas šviežias, traškus ir žalias, bet ne per daug; kvepia lyg ir kažkokia daržove, lyg ir tolimu kokosu.  Tuoj pat ima kisti ir pamažėle visu gražumu atsiskleidžia benzoinas ir heliotropas, pabrėžiantys kvapo pieniškumą. Nuostabiai pieniškas ir švelnus, jis visgi neužgožia tuberozos žalumos, – nors ir ji niekada netampa intensyvia ir saldžia, o veikiau išlieka permatoma ir gaivi. Kvepia daugiau tuberozos lapais ir drėgnomis žemėmis, lyg būtų ką tik nuliję,- bet ir čia išlaikoma pusiausvyra ir kvapas nepasisuka į grybišką pačiulio pusę. Jis visada lengvas ir sklandantis, bet ne gaivus ir ne paprastas. Bazėje stipriau jaučiamas muskusas, bet apskritai Tubéreuse pakankamai linijinis. Labai gyvas ir žaižaruojantis, bet tuo pačiu prisijaukinantis ir glostantis. Kaip Roma.

Nuostabus unisex, nuostabiai skambantis ant vyrų ir verčiantis pamesti protą nepriklausomai nuo lyties. Deja, ant odos užsilieka tik porą valandų, bet amžinajam miestui galima atleisti ir tai už akimirką svaigaus įspūdžio.

Habanita EdP: to understand the cello.

When the notes of a perfume and a musical composition blend together and you can’t tell what belongs to each of them anymore – the perfumery turns into emotion and poetry and therefore expands our range of perceptions. Moreover, we often talk about music in the same way we talk about perfumes. In fact, we say that fragrances are well-toned, quiet, graceful, smooth, that they develop expressively, gently, or there’s an outsider note which wasn’t supposed to be there. Some fragrances are angelic and remind of running water like harps, some think outside the box like a modern jazz improvisation. Some again – especially the chypres – are energetic and hard symphonies. Always scrupulous, always structured, always euphoric.

Then there are wistful and yearning string instruments. There are low voice cellos. And then there is Molinard Habanita.

Habanita, which was created in 1921, already sounds like an opera. It was released in The Roaring Twenties right in the middle of the strong oriental perfume boom and wasn’t supposed to be a fragrance for people, but a liquid to flavour the cigarettes. Only three years later it was re-launched as a perfume we know it now.

The first notes reveal amazing juicy fruits, could it be plums or peaches mixed with vetiver. It immediately reminds me of Mitsouko. Just a minute and they fade away, and one can feel vanilla powderness, in a way similar to L’Heure Bleue yet without the almondy bitterness. Habanita‘s vanilla isn’t simply innocent baby powder vanilla, even if there’s a hint of a good quality pressed French powder. It’s rather a thick cloud of vanilla and sweet tobacco smoke with a lady behind it observing the bar through her heavy eyelids. There’s also some smooth leather giving the perfume a vibrating animalic feeling. It’s similar to Shalimar, to Chanel No 5, to Serges Lutens Chergui and to none of them. A warming composition of nutmeg, sandalwood, ylang-ylang and musk make the  fragrance sleek, creamy and deep and make you close your eyes and screw the world for a moment. It’s like being slightly drunk in a way.

On one hand, Molinard Habanita is extremely complex and intense. On the other hand, it’s pretty simple, only its notes are low. They’re purring, moaning and velvety, a little painful yet very proud. They blend perfectly into a freezing winter evening with steam coming out from mouth, condensation on windows and passing hours trying to play the same bar with already black fingers.

Habanita EdP: suprasti violončelę.

Kada kvepalų ir muzikinio kūrinio (ne šiaip sau vienodai įvardijamos) natos susipina ir imi nebeatskirti, kuri yra kurio, – parfumerija išauga į jausmą ir poeziją, nebeapsiribojančia vienpusiais pojūčiais. Juk ir sakoma – kvapas arba skamba, arba neskamba; yra tylus, prigesęs, lėtas ir užliūliuojantis; kartais kyla, bėga ir garsėja, skamba liūdnais minorais ar pasirodo kokia išsišokėlė nata, kurios ten visai neturėjo būti. Vieni kvapai būna angeliški ir čiurlenantys kaip arfos garsai, kiti – keisti ir išeinantys iš rėmų kaip moderni džiazo improvizacija; dar kiti – ypač šiprai – yra energingos ir kietos simfonijos, visada sustyguotos, visada struktūrinės, visada pakilios.

Dar būna ilgesingi ir liūdni styginiai. Žemu balsu užkalbančios violončelės. Ir dar būna Molinard Habanita.

1921-aisiais sukurta Habanita jau iš pavadinimo skamba kaip opera. Pasirodžiusi per patį rytietiškų parfumerijos bombų aukso amžių – The Roaring Twenties – ji turėjo būti skysčiu cigaretėms kvėpinti ir tik po trejų metų buvo išleista kaip mums pažįstamos paskirties kvepalai. Ir, o, ko tik juose nėra! Pirmos natos atsiskleidžia nuostabiais vaisiais, gal slyvomis ir persikais, sumišusiais su vetiverija, ir, žinoma, primena Mitsouko. Po minutės vaisiai nugaruoja ir išlenda vanilinis pudriškumas, iš dalies sutinkamas ir L’Heure Bleue. Tik čia jis ne toks migdoliškai karstelėjęs, o įsisupęs į tirštą salsvo tabako debesį, lėtai apsunkusiais vokais stebintis barą iš tamsaus kampo. Nežymiai, bet juntama ir oda, itin glotni, gosli ir gyvūniška. Panašu ir į Shalimar, ir į Chanel No 5, ir į Serges Lutens Chergui, ir tuo pačiu nei į vieną iš jų. Lengvas muskato riešuto, santalmedžio, kvapniosios kanangos ir muskuso derinys šildo ir duoda gylio, verčia užsimerkti ir leistis nešamam.

Molinard Habanita, vienok, beprotiškai sudėtinga ir intensyvi, iš kitos pusės yra gan paprasta, tik jos natos žemos. Murkiančios, dejuojančios ir glotnios, kažkiek skausmingos, bet labai išdidžios. Tobulai įsipaišančios į šaltą žiemos vakarą, iš burnos einantį garą, iš vidaus aprasojusius langus, viena po kitos einančias valandas ir išmėtytas penklines iki juodumo nugrotais pirštais vis bandant suprasti reikiamą taktą.

Juozas Statkevičius Eau de Parfum: ateik, rudenie!

Niekas taip neprimena gimtojo miesto ir keistų paauglystės metų kaip Juozo Statkevičiaus kvapusis vanduo. Išnagrinėtas ir visų apkalbėtas, pravardžiuotas laidotuvėmis, vainikais ir karstais, šis Juozo kūrinys išties buvo drastiška naujovė lietuviškoms nosims, dar neišlepintoms nišinės parfumerijos parduotuvių. Tuomet man buvo tikriausiai šešiolika, dėvėjau ilgą juodą paltą, kvėpinausi Samsara, mūvėjau daugybę žiedų ir vaikščiodavau į teatrą. Ar galėjau aš, iki negalėjimo įsimylėjusi Marlene Dietrich, nepamilti ir puikios Juozo kvepalų reklamos, kuri taip įtaigiai perteikė jų nuotaiką ir pažadą, kad suaugus rūbai nebūtinai smirdės kepamais blynais ir apipelijusio daugiabučio virtuvėje ant palangės nebūtina reiks laistyti vienintelį kaktusą kaip bėgančio laiko žymeklį.

Juozo Statkevičiaus Eau de Parfum atsiveria rūgštokais smilkalais ir mediena; kartu juntami lengva mėta, ambra, baltos gėlės, dervos ir pačiulis. Bažnytiniai ir dažnai lyginami su Comme des Garçons Avignon, JS kvepalai – ir gal tai tik įsitikinimas – artimesni, lietuviškesni, nostalgiškesni ir su ryškesne pušies nata. Jie primena sekmadienius bažnyčioje ir jos padrėkusius suolus, senas maldaknyges odiniais viršeliais ir suskaitytais puslapiais, kaimo tujas ir skaldomas malkas, karčias darželio rūtas, žemes ir sakuotus spygliuočių kamienus, geliančias žiemas ir nuo ankstaus ryto kūrenamą ugnį. Primena siaubą keliančią, bet labai tikrą „Eglę žalčių karalienę“, sekamą retai, bet versdavusią šiurpti ir iki ausų užsitraukti antklodę. Primena teatrą ir sunkias barchatines užuolaidas, ir tą puikų kvapą, kai aktoriai rūko ant scenos, bet kuris prasilenkia su įprastomis cigaretėmis ir jo niekada nebeišeina sugauti už teatro sienų.

Lituania3

Juozo Statkevičiaus EdP gana greitai suminkštėja ir praranda pirminę jėgą ir rūgštumą, išryškėja vanilė ir šildanti ambra, kurios fone vis dar jaučiamas smilkalo dūmas, tik nebe toks aštrus ir tiesmukas, o balzaminis ir balansuojantis tarp minties ir žodžio. Kaip apskritai dauguma smilkalinių kvepalų,taip ir JS kompozicija verčia susikaupti ir iššaukia mintį; jais pasikvėpinęs negali eiti kepti blynų ir negali nusileisti iki visiško primityvizmo, nes vieta ne ta ir laikas ne tas. Ir gal jie išvis egzistavo tik juodai baltuose kino filmuose, ir gal dar pilkose rugsėjo pabaigos dienose su odinėmis pirštinėmis kišenėse ir pilna galva nežinomųjų.