Niekieno moteris Marlene Dietrich

Prieš šimtą metų pasaulis dar nebuvo įsivėlęs į barbarišką karą, Prancūzija skendo La Belle Epoque pursluose, surasta 1911-aisiais dingusi Mona Liza, Marie Magdelene Dietrich ėjo dvyliktus metus, septintus po tėvo mirties. Gyvenimas buvo lėtesnis, su daugiau laikraščių, batų tepalo, dulkių, rašalo, sijonų; daugiau laiškų ir daugiau laiko. Marie Magdalene su vyresne seserimi ir mama gyveno trise Berlyno pakraštyje. Po kurio laiko motina Wilhelmina užkalbama ir suviliojama geriausio vyro draugo (!) Eduard von Losch, už kurio ir išteka. Deja, prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas nubloškia Eduard į frontą, ir Wilhelmina tampa dukart našle. Dietrich, namie vadinama Lene, susikuria sau vardą iš Marie + Lene, kuriuo ir bus vadinama visą likusį gyvenimą. Griežtas tėvų auklėjimas įskiepija Marlene disciplinos pojūtį ir poreikį. Jau būdama aktore, ji grimo kambariuose neoficialiai pagarsės kaip ta, kuri atvyksta į pasirodymą su savo valikliais ir pašluostėmis ir pertvarko kiekvienos aktorės grimo stalą. Iš šio momento, Marlene vaikystės, kyla ir diskusijos dėl būsimos mega žvaigždės intymaus gyvenimo sprendimų: išprotėjusios stiprių vyriškų partnerių, kaip tėvo paieškos, kaitos, ir homoseksualių santykių su daugybe aktorių versmės. Banalūs psichologų išvedžiojimai ar rimtos užuovėjos ir kontrolės paieškos dėl tėvo stygiaus?

Image

Image

1915-ais metais pirmą kartą publikuojama F.Kafkos „Metamorfozė“ – simboliškas istorinis faktas, gal nereiškiantis nieko, o gal viską.

Marlene groja smuiku ir mokosi aktorystės Berlyne, kur karjerą pradeda fotografuodamasi kojinių reklamoms, vėliau – kaip viena iš daugelio choro mergaičių mažame kabarete, tuo metu dar ir filmuodamasi nereikšmingoms rolėms mažos vertės filmuose. Čia susipažįsta su pirmuoju vyru Rudolf Sieber ir būdama 23-ejų pagimdo pirmą ir vienintelį vaiką Maria Elisabeth (dabar – Maria Riva). Dietrich toliau filmuojasi vietinės reikšmės miuziklams, kol po kelių metų Amerikos žydas Josef von Sternberg išsirenka Marlene kaip tinkamiausią naujo filmo „Der Blaue Engel“ („Žydrasis angelas“) pagrindinės aktorės rolei. Marlene filmo premjeros dieną sėda laivan į Ameriką, kur jos laukia kontraktas su gigantais Paramount Pictures, dedantiems lūkesčius į Marlene kaip pagrindinę alternatyvą konkurentams MGM su Greta Garbo priešaky. Laive jai pranešama, kad „Der Blaue Engel“ sumušė visus rekordus ir Marlene tapo nacionaline Vokietijos diva. Dabar, su nuskintais laurais gimtinėje, Marlene pakelta galva pasiryžta pradėti nuo nulio Amerikoje; ji klauso Sternberg pamokymų, numeta svorio; gimsta ir sužydi Dietrich personažas, įsimylėtas ir šlovintas tiek vyrų, tiek moterų. Koks jis?

ImageImageImage

Marlene ir Joseph von Sternberg ima intensyviai dirbti. Pastarasis žeriasi laurus ir teigia oficialiai atradęs Marlene. Išties, judviejų pora – viena genialiausių kada nors dirbusių kino industrijoje. Joseph tiesiogine šio žodžio prasme ima lipdyti iš putlios vokietės glamūrinę divą: iš pradžių jai „primygtinai pataria“ numesti svorio, sukuria makiažą, antakių proporcijas, šukuoseną, šlifuoja judesius ir laikyseną. Ir, galų gale, įkomponuoja Marlene į ekraną, įstato ją geriausiu kampu, manipuliuodamas pagrindine savo technika chiaroscuro (šešėliais). Nei iki Sternberg, nei po jo neatsirado nei vieno režisieriaus, kuris suvaldytų šviesą taip meistriškai kaip tai darė didysis Marlene mokytojas. Filme „Šanchajaus ekspresas“ gimsta ir publikos akyse įsitvirtina Dietrich personažas – šaltos, ekstravagantiškos femme fatale skvarbiu žvilgsniu ir sunkiais akių vokais cigaretės dūmų debesyje. Filmo scena, kurioje Marlene rūko atsirėmusi į sieną ir ant jos veido krenta šviesa – vienas charakteringiausių ir žymiausių Dietrich personažo apipavidalinimų. Kaip sakė pati Marlene, tiek kino juostose, tiek fotografijose svarbiausia buvo tai, ar kiek skersai iš viršaus krentanti šviesa išryškina vadinamąjį drugelį – išskaptuotus skruostikaulius ir lūpas, ir ar skruostų plotis veido šonuose lieka šešėlyje. Sternberg įnešė vokiško ekspresyvizmo, meistriškai išnaudodamas Marlene veido proporcijas: jos skulptūriški antakiai, sunkios akys, maža nosytė, aštrūs skruostikauliai žadino trapumo ir grakštumo, angeliško lengvumo įspūdį. Dietrich atrodė kažkas tarp žemės ir dangaus. Lieka mįslė, kiek Dietrich būtų buvusi Dietrich be Joseph, tačiau aišku viena – judviejų sąjunga buvo naudinga abiems. Priešingai to meto aktorėms, siekusioms susipaprastinti, prieiti arčiau prie žmonių, arčiau buities, idant jas pamiltų, – Dietrich niekada nebuvo ir nenorėjo būti arčiau. Ji stovėjo atokiai, šalta ir nepasiekiama, trapi ir stipri.

Image

Image

Marlene vardas tarp naujagimių populiarėjo žaibiškai. Pati aktorė savo didybę kūrė mylimomis Balenciaga suknelėmis, perregimais nėriniais, boa ir vualiais, tokia simboliška pertvara ir šydu tik dar labiau didindama atstumą tarp savęs ir mirtingųjų, dar labiau augindama nepasiekiamumo, paslapties iliuziją. Ilgi kailiai, aukštos apykaklės, perlų eilės ir žvilgantys audiniai taip pat prisidėjo prie švytinčio karališko Dietrich įvaizdžio kūrimo. Visgi, šiuo atveju drabužiai patys už save nekalba arba bent ne taip, kaip tikėtumėmės. Kiekvienas Dietrich judesys, kiekvienas galvos pasukimas ir žvilgsnis būdavo atidirbami iki skausmo preciziškai; jokio impulsyvumo ir vėjavaikiškumo, tik europietiškas santūrumas, lengvas atmestinumas, galbūt – nejautrumas. Marlene pavyksta tuo pačiu metu būti ir silpna palaužiama moterimi, ir valdinga nieko nepaisančia gundytoja. Jos transliuojamas šaltas seksualumas, gebėjimas būti tiek pasyvia, tiek dominuojančia, vedė iš proto tiek vyrus, tiek moteris. Po skandalingo „Marocco“ pasirodymo, kuriame Dietrich įžūliai dėvi fraką ir cilindrą, rūko ir pabučiuoja moterį į lūpas (1930-ais metais!), Marlene žvaigždė įgauna ir ryškų kontraversišką biseksualumo atspalvį.

ImageImage

Tai, ką dviese kūrė Marlene ir Sternberg – tikrų tikriausias androginiškas personažas, privertęs plaukus rautis abiejų lyčių gerbėjams. Dietrich – į kailį įsisupusi diva Robert Piguet „Fracas“ ir Guerlain „Shalimar“ kvepalų debesyje; Dietrich – frakuotas garçon, gašliai nužvelgiantis damą, dvelkiantis Robert Piguet „Bandit“ ir Guerlain „Vol de Nuit“. Ji – pirmoji, perpratusi visuotinės publikos meilės paslaptį – sujungti savyje abi lytis. Jos pėdomis pasekė ir David Bowie, ir Madonna, ir Katherine Hepburn filme „Sylvia Scarlett“, ir tam tikra prasme Tilda Swinton. Ne paslaptis buvo ir tai, kad už kino ribų Marlene meilės romanus skaičiavo su Edith Piaf, Mercedes de Acosta, Greta Garbo; meilužių vyrų sąraše figūravo E.Hemingway, E.M.Remarque, F.Sinatra, J.P.Kennedy, G.Cooper, G.Bernard Shaw ir daugybė kitų vardų. Kiekvienos Remarque knygos moteris – tai ta pati mūza Marlene, visada liekna, visada kiek kandi, visada su tuzinu suknelių spintoje ir niekada savaime suprantama.

ImageImage

Marlene pirmoji Holivude pasidaro face lifting operaciją, kurios metu veido šonuose ir pagal plaukų liniją įvedama vielutė, kurią laikui bėgant galima tempti ir kelti odą, ją susirišant viršugalvyje. Šis žiaurus triukas, kartu su šinjonais ir kūną formuojančiais apatiniais padėjo Marlene išlaikyti stulbinamą išvaizdą ir vyresniame amžiuje. Žymiąja ilga karoliukais nusėta suknele, kuriančia nuogumo įspūdį, aktorė puošdavosi Sahara Hotel scenoje, kur už kelias dainas per vakarą pasiimdavo 30,000 dolerių savaitinį honorarą. Kiek Dietrich diva ir tikroji Marlene buvo panašios – ko gero, taip ir liks paslaptis. Nors aktorė ne kartą teigė, kad Dietrich personažas – tik personažas, jos vienintelė dukra Maria Riva po motinos mirties išleido memuarų knygą, kurioje atskleidžia ne tokią rožinę Marlene kasdienybę. Motina – tironė, kuriai niekad nesakoma “ne”, motina – egoistė meilužių kaip kojinių keitėja, motina – nuo alkoholio ir nuskausminamųjų priklausoma ligonė, siuntusi visus gerbėjų meilės laiškus Vokietijoje taip ir likusiam vyrui, su kuriuo niekada oficialiai neišsiskyrė. Kad ir kaip ten bebūtų, asmeninis gyvenimas lieka asmeniniu, geriau teiskime savuosius. Negalima nesutikti, kad Marlene sukurtas įvaizdis – genialaus įdirbio ir talento pasekmė, padėjusi pamatą visiškai naujo fatališkos moters įvaizdžio suvokimui. Atsisakiusi Trečiojo Reicho propagandos ministro pasiūlymo grįžti į Berlyną ir būti pirmo ryškumo Vokietijos žvaigžde, Marlene ne tik ideologiškai priešinosi nacizmui, bet važinėjo tiek po Amerikos, tiek po Sąjungininkų kariuomenės stovyklas. Dietrich buvo apdovanota taikos ordinais ir po Antrojo Pasaulinio karo grįžo į kabaretą.

Image

Kaip sakė pats Hemingway, – “jei Marlene neturėtų nieko kito, išskyrus balsą, ji sugebėtų tik juo sudaužyti širdį”. Išties, akivaizdu, kad Marlene – ne dainininkė, bet pats faktas, kad ji išeina paslaptingai švytinti ir pasakoja apie gyvenimą savo sodriu aksominiu balsu, jau yra užburiantis. Tai, kaip ji dainuoja paprasčiausią vokišką buitinę dainą ar jausmingą “Lili Marlene”, nukelia muzikos suvokimą į visai kitą dimensiją. Marlene perdainuota “Where have all the flowers gone” tapo dramatiška karo daina, talpinančia savyje tikrąjį to meto tragizmą ir emociją. Tada, kai iš Marlene teliko tik balsas, ji visam laikui pasitraukė iš viešumos ir grįžo į mažą dviejų kambarių butelį Paryžiuje, kur lovoje praleido vienuolika metų gerdama alkoholį, rašydama memuarus, valandų valandas telefonu kalbėdama su draugais, per mėnesį prašnekėdama virš septynių tūkstančių dolerių; kaip visą gyvenimą, taip ir toliau kiekvieną dieną maniakiškai dailindama antakius. Pritrūkus grynųjų, parduodavo porą brangakmeniais inkrustuotų portsigarų. Daug kas galvoja, kad Marlene užsidarė nuo visų, nes paseno. Ne – ji pasitraukė, nes nenorėjo sudaužyti legendos.

Visa, kas liko – tai filmai, skrupulingai režisuotos chiaroscuro fotografijos ir dainų įrašai. Kvapą gniaužiantis mitas, gyva legenda, tikroji stiliaus, kino ir lyties metamorfozė. “Sag mir wo die Blumen sind” (Pasakyk man, kur dingo gėlės) – iškalta ant Marlene memorialinės lentos vienoje Berlyno aikštėje, kurią Vokietija vis tik nusprendė paskirti iš tėvynės pabėgusiai aktorei. Marlene, būdama tik sau, kartu buvo ir kitiems. Bet niekada – kitų. Niekieno moteris, kurią jei norėsi savintis, apsisuks ant kulno ir neatsigręš atgal. Ir po metų pati paskambins, kad apie save primintų.

Image

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s