La Fille de Berlin, metalinė rožė.

– Melo nėra.
– Nėra?
– Žinoma nėra. Kur melas, o kur tiesa, žino tik Dievas. Bet jeigu jis Dievas, tai nėra nei melo, nei tiesos. Viskas yra Dievas. Melas būtų tik tai, kas būtų už jo. Bet jeigu egzistuotų kas nors, kas būtų už jo arba priešinga jam, tai jis būtų tik ribotas Dievas. O ribotas Dievas – ne Dievas. Vadinasi, arba viskas teisinga, arba Dievo nėra. Štai kaip paprasta.  – E.M.Remarkas “Juodasis obeliskas”

Paauglystėje suskaitytas Remarkas ir ypač seno leidimo “Juodasis obeliskas” fuksijos spalvos viršeliais atmintyje įsirėžė kaip įtartinai artimas, kiek depresuotas, po to vėl į euforiją grimztantis, kartais patetiškas, bet stebuklingai pakylėjantis romanas. Dar dabar, kaskart grįžus namo, gera jį matyti pastatytą į lentyną, tvirtą ir lakuotą, tarp visų kitų stipriausią įspūdį palikusių ir vienaip ar kitaip prie mano iškrypusio mąstymo prisidėjusių knygų.

Image

Apie karo meto Berlyną jau rašiau čia. Kiek valandų praleista skaitant Marlene Dietrich biografijas, kiek peržiūrėta dokumentikos ir kiek E.M.Remarko knygų atmintyje atgaminta, bandant perpiešti kiekvieną – ir visada tą pačią – mylimąją. Tą pačią, kuri beveik nevalgo, į akis drebia tiesą, užsidaro savo kambaryje su nuliu laiko bet kokiems lankytojams. Lankosi brangiausiuose viešbučiuose, važiuoja į kalnus, miršta nuo tuberkuliozės. Gyvenimas skaičiuojamas markėmis, rytiniais laikraščiais, kalvadoso buteliais ir ligoninės sodais. Kaukšinčia spausdinimo mašinėle, vidutiniais batų kulniukais, plaukų laku, karoliukais išvien nusėtomis vakarinėmis sukniomis. Mediniais balkonais, vokiškais rožių krūmais patvory.

Image

Šių metų laukimu tapo kovo mėnesį pasirodęs Serge Lutens La Fille de Berlin. Įkvėptas būtent Marlene Dietrich Berlyno ir jo tuometinių nuotaikų, šalia išleistas ir fotografijų albumas Berlin à Paris, kurio kiekvienas iš 176 puslapių – langas į triuškinamų, bet stiprių asmenybių erdvę, pirmąjį vokišką glamour, išplaukusį per Atlantą kartu su Marlene Dietrich.

Image

Raudonai rožinis La Fille de Berlin vanduo – himnas rožei. Tačiau čia ji visai ne tokia, kokią esame įpratę sutikti kvepaluose. Tai toli gražu ne ką tik nuskinta šviežia sultinga rožė, alsuojanti sodrią gaivumą; tai ne vandens lašeliais aplipusi drėgnos žemės rožė, – tai greičiausiai net ne pati rožė, o jos esencija, tokią, kokia kvepia kūno aliejus, rožių muilas ar rožių ledai. Kokia kvepia rožių vanduo veidui, lūpų dažai ar želiniai saldainiai.

Gaiviai karstelėjęs, La Fille de Berlin primena kažką saldoko ir lipnaus kaip mėtinis limonadas. Kompozijos pagrindinėmis natomis oficialiame aprašyme nurodoma rožė ir rausvieji pipirai, dėl kurių kvapas įgauna kiek prieštaringą, vazoje pastovėjusios rožės intensyvumą, truputį apsiniaukusį, bet to nežinodamas beveik nepamatysi. Tai nuskintos rožės kvapas: vos vos duslus, bet svaiginantis, išdidžiai teigiantis savo aštrų buvimą. Prieš nieką nesilankstantis ir nesiteisinantis.

Gal ir dėl to La Fille de Berlin nuo pradžios iki galo išlieka linijinis; jis nesikeičia, neminkštėja, neprisitaiko. Jis metalinis kaip griežta veido išraiška, greitas kaukšėjimas kulniukais, gazuoto gėrimo stiklinė mieste iš automato. Bet vis tiek kasdien dėvi pirštines, prisegamas kojines, uždengia ašaras skrybėlaite su tinkleliu.

Ir užsispyrusiai toliau būna rože.

Image

Pradinės natos – rožė, našlaitė, juodieji ir rausvieji pipirai

Širdies natos – rožė

Bazinės natos – muskusas

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s