Eau Blanche, gražus skalbinių vanduo.

Kai oras tampa iki negalėjimo tvankus ir tirštas ir normaliai kvėpuoti įstengi tik septintą ryte ir vienuoliktą vakare, negali galvoti apie nieką sunkaus. Kai skaičiuoji savaitgalius iki rugpjūčio, pirmą ištrūkimą prie jūros, dešimt dienų Lietuvos – jau ir taip akys limpa ir galvą slegia laukimas. Miegi nuoga, gelbėjiesi citrinomis, vėsiomis bibliotekomis ir lengvais filmais, kai kuriais vakarais – vėsaus balto vyno taure.

Sako, kad žmonės visą savaitę laukia penktadienio, visus metus – vasaros, visą gyvenimą – laimės. O laikas tuo tarpu kažkaip vis eina ir pamatai, kad jau nebepažįsti tų, kuriuos pažinojai geriau už save. Ir norisi tik gurkšnio ko nors, kas padėtų lengviau judėti pirmyn.

Image

Emilie Bouge sakė į Eau Blanche sudėjusi vaikystės prisiminimus iš Italijos pajūrio, žaliuojančių citrinmedžių, jodo ir lengvo vėjo šviežumos, akmenuotų takelių ir kur ne kur žydinčių jazminų krūmų. Ir – svarbiausia – padžiautų skalbinių, garuojančių gaivų lengvumą, dvelksmo. Šviežias šviežias ir švarus švarus, Eau Blanche – nuostabiai perteiktas ankstyvas pietų Italijos rytas prie vandens, kur išėjęs pasivaikščioti pavargsti kaip šuo belaipiodamas aukštyn žemyn laipteliais, takeliais ir perėjomis. Čia pat jauti akmeninio grindinio vėsą, papilamą ir čiurkšlėmis tekantį muiluotą vandenį, virkaujančias lėtai besidarančias langines. Visi dar tik bunda, peršviečiamais lapais žiopčioja vakarykštis durimis prispaustas laikraštis, kažkur girgžda pirmas į turgų besiruošiantis karutis, arkoje po šv. Morkaus statulėle laipioja katė.

goccia-di-succo-limone-fetta-di-limone-limoni_3106874

Image

Eau Blanche, kuris taip ir vadinasi – baltas vanduo – lengvai saldžiarūgštis, persmelktas bergamotės, citrusų ir kedro, bet tuo pat metu ir švarus, šarminis, tvirtas. Arbatos lapelių, imbiero ir muskuso dėka kvapas ne vien kibirkščiuoja, bet ir yra apspręstas ir apsisprendęs. Jis turi savo nuotaiką, jis linijinis, verčia atversti galvą aukštyn, girdėti tarškančias lėkštes už langų, kvėpuoti iš bažnyčių lendančią vėsą, susivilgyti kaktą vandeniu iš kreivo kranelio. Gerti į save estetizmą ir užpildyti juo visas trūkstančias erdves. Nusipiešti trūkstamus taškus, spjauti į viską ir sumeluoti sau paveikslą.

Ir pasislėpti nuo piktų žmonių. Ir nuo tų, kurių ir pažinoti nebūtum norėjęs.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s