Iris Pourpre, pasitikti rudenį.

Aplink Keiko Mecheri lentyną sukdavau ratus jau seniai – vien dėl pakerėjusių buteliukų, tokių elegantiškų ir japoniškai geometriškų. Jau nuo birželio turiu galimybę išbandyti ir didesnį vienų kvepalų kiekį, tik normaliam testavimui uždususi ir suprakaitavusi vasara neatrodė tinkamiausias laikas ir perkaitusios dienos vis stumdavo visus ketinimus į šalį.
Bet tik iki šio penktadienio vėlaus rytmečio: su vėsoka saule lauke ir auksiniais medžiais parke.

Mielos damos, šį rudenį laimėjo Keiko Mecheri Iris Pourpre.

Image

Keiko teigia Iris Pourpre įvėpimą radusi vertingoje Edo periodo lakuotoje medinėje plokštėje, vaizduojančioje Kioto kilminguosius, besigrožinčius gėlių laukais. Šis meno kūrinys ir padėjo pamatą kvapo gimimo istorijai. Iris Pourpre yra toks turtingas ir klasikinis, kad iki jo reikia suaugti.

Praėjusį rudenį dažnai išsitraukdavau Kenzo Kashaya: kas tinkamiau įsiliedavo į vėstantį orą už saldų ir šildantį keptų obuolių, vanilės ir kvapniosios kanangos mišinį. Šių metų pasirinkimas – lyg tolimas Kashaya pusbrolis, vaisiškai klampus, likerinis, bet visgi labiau gyvenimo apdovanotas.

Iris Pourpre man primena spalvotą rudenį iš japoniško Takeshi Kitano filmo “Lėlės”. Jis toks subtilus ir tylus, bet taip labai visko pilnas, kad jam nereikia kalbėti. Jis amžinas ir toks laikinas, santūrus ir mandagus, bet kažkoks išmintingas ir persisunkęs liūdesio.

Dolls

Apie jį nemokėčiau kalbėti natomis: Iris Pourpre toks vientisas ir pats iš savęs plaukiantis, kad suskaidyti jį į piramidės sluoksnius tolygu jo subanalinimui. Žinau tik tiek, kad jis kvepia sodriomis sunokusiomis slyvomis, jų saldžiu ir lipnoku vynu ar likeriu. Jis kvepia kaip pro pintinės vyteles varvančios patežusių violetinių slyvų sultys, kaip mindomos ir pro kojų pirštus trykštančios beveik juodos vynuogės, kaip nuo teptuko džiūstantis sodrus rašalas. Jis kvepia kaip kažkas medinio ir lakuoto, hieroglifais išraižyta papuošalų dėžutė ar sena lakuota širma. O ir vilkdalgis čia visai ne toks, kokį įprastai sutinkame – jo pudriškumas dingęs, jaučiama tik kažkokia sklandanti prabanga, užpildanti tuštumą.

Iris Pourpre šildo ir saugo, bet tik jei esi jam užaugęs. Prie jo dera tyla ir švelnumas, tvirtumas ir susiturėjimas. Tai kvapas, su kuriuo būtų nuostabu prasilenkti gatvėje. Kvapas, kuris primena jungtis su žmonėmis, nuo kurių pabėgai, bet kuriuos nešiojiesi ir kuriems kasdien mintimis nusiunti apkabinimą.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s