Habanita EdP: suprasti violončelę.

Kada kvepalų ir muzikinio kūrinio (ne šiaip sau vienodai įvardijamos) natos susipina ir imi nebeatskirti, kuri yra kurio, – parfumerija išauga į jausmą ir poeziją, nebeapsiribojančia vienpusiais pojūčiais. Juk ir sakoma – kvapas arba skamba, arba neskamba; yra tylus, prigesęs, lėtas ir užliūliuojantis; kartais kyla, bėga ir garsėja, skamba liūdnais minorais ar pasirodo kokia išsišokėlė nata, kurios ten visai neturėjo būti. Vieni kvapai būna angeliški ir čiurlenantys kaip arfos garsai, kiti – keisti ir išeinantys iš rėmų kaip moderni džiazo improvizacija; dar kiti – ypač šiprai – yra energingos ir kietos simfonijos, visada sustyguotos, visada struktūrinės, visada pakilios.

Dar būna ilgesingi ir liūdni styginiai. Žemu balsu užkalbančios violončelės. Ir dar būna Molinard Habanita.

1921-aisiais sukurta Habanita jau iš pavadinimo skamba kaip opera. Pasirodžiusi per patį rytietiškų parfumerijos bombų aukso amžių – The Roaring Twenties – ji turėjo būti skysčiu cigaretėms kvėpinti ir tik po trejų metų buvo išleista kaip mums pažįstamos paskirties kvepalai. Ir, o, ko tik juose nėra! Pirmos natos atsiskleidžia nuostabiais vaisiais, gal slyvomis ir persikais, sumišusiais su vetiverija, ir, žinoma, primena Mitsouko. Po minutės vaisiai nugaruoja ir išlenda vanilinis pudriškumas, iš dalies sutinkamas ir L’Heure Bleue. Tik čia jis ne toks migdoliškai karstelėjęs, o įsisupęs į tirštą salsvo tabako debesį, lėtai apsunkusiais vokais stebintis barą iš tamsaus kampo. Nežymiai, bet juntama ir oda, itin glotni, gosli ir gyvūniška. Panašu ir į Shalimar, ir į Chanel No 5, ir į Serges Lutens Chergui, ir tuo pačiu nei į vieną iš jų. Lengvas muskato riešuto, santalmedžio, kvapniosios kanangos ir muskuso derinys šildo ir duoda gylio, verčia užsimerkti ir leistis nešamam.

Molinard Habanita, vienok, beprotiškai sudėtinga ir intensyvi, iš kitos pusės yra gan paprasta, tik jos natos žemos. Murkiančios, dejuojančios ir glotnios, kažkiek skausmingos, bet labai išdidžios. Tobulai įsipaišančios į šaltą žiemos vakarą, iš burnos einantį garą, iš vidaus aprasojusius langus, viena po kitos einančias valandas ir išmėtytas penklines iki juodumo nugrotais pirštais vis bandant suprasti reikiamą taktą.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s