MdO Tubéreuse: kvapas bijantiems tuberozos.

Surišti kvepalus su miestais – gražus įprotis, leidžiantis kiekvienąkart įkvėpus prisiminti ir aikštes, kurias aplankei, kalbą, kuria kalbėjo žmonės ir ledus, kuriuos valgei centre ant suoliuko. Kiekvienoje kelionėje pasidovanoti sau ir naujus kvepalus – tiesa – gana netaupi tradicija. Kartais pakanka užsukti į parduotuvėlę ir testuojant atrasti dar nebandytą aromatą, kuris, net jei ir nebus iškart nupirktas, visiems laikams įsilies į atmintį, ir, kitąkart užuostas, šviesos greičiu nukels atgal į atostogas. Paauglystės metais tokiais tapo Milane aklai pirkti Après l’Ondée, o iki tol savo kvepalų neturėjusi Roma įlindo į Mona di Orio Tubéreuse buteliuką.

Kiekvienąkart nuvažiavus, Roma pasitinka savo išskirtiniu ir tik jai būdingu kvapu nepriklausomai nuo metų laiko: mano pasivaikščiojimas visada prasideda nuo Ispanijos aikštės, kurioje pakinkyti žirgai laukia norinčių pasivažinėti karieta turistų. Žymieji laiptai visada nukloti fuksijos spalvos gėlėmis; ore susimaišo šalto marmuro ir šnypščiančio fontano vandens, ryte iš barų atskriejančio kavos garo, o pavakary vežimaityje kepinamų kaštonų, švariai nusiskutusių vyrų, išdirbtos odos ir išlygintų marškinių kvapai.

DSCF1891

Mona di Orio Tubéreuse yra, ko gero, labiausiai dėvima tuberoza tiems, kuriuos paprastai ši išraiškinga gėlė gąsdina. Nepakeliamai svaigi ir kartais net iki galvos įsiskaudėjimo stipri ir viską persmelkianti tuberoza dažnai nurašoma kasdieniam kvėpinimuisi ir paliekama jei ir ne išėjimams į teatrą, tai bent karts nuo karto pauostymui iš mėginėlio ar miniatiūros. Nes žavėtis ir mylėti ją visada galima ir reikia – kas, kad ir nenaudojant pagal paskirtį.

Mona di Orio tuberozos interpretacija tapo meile iš pirmo purkštelėjimo, iškart nukėlusia į prisiminimą kažko, ko niekaip neišeina ištempti lauk. Cukrus ir citrina? Citrina su cukrumi? Išties, viršutinės natos kvepia citrusais ir kažkuo kartoku, oficialiai įvardijamu kaip bergamote ir rausvaisiais pipirais. Jaučiu kartoką ir kartu rūgščią sultingo laimo žievelę, įmestą į baltą Martini. Kvapas šviežias, traškus ir žalias, bet ne per daug; kvepia lyg ir kažkokia daržove, lyg ir tolimu kokosu.  Tuoj pat ima kisti ir pamažėle visu gražumu atsiskleidžia benzoinas ir heliotropas, pabrėžiantys kvapo pieniškumą. Nuostabiai pieniškas ir švelnus, jis visgi neužgožia tuberozos žalumos, – nors ir ji niekada netampa intensyvia ir saldžia, o veikiau išlieka permatoma ir gaivi. Kvepia daugiau tuberozos lapais ir drėgnomis žemėmis, lyg būtų ką tik nuliję,- bet ir čia išlaikoma pusiausvyra ir kvapas nepasisuka į grybišką pačiulio pusę. Jis visada lengvas ir sklandantis, bet ne gaivus ir ne paprastas. Bazėje stipriau jaučiamas muskusas, bet apskritai Tubéreuse pakankamai linijinis. Labai gyvas ir žaižaruojantis, bet tuo pačiu prisijaukinantis ir glostantis. Kaip Roma.

Nuostabus unisex, nuostabiai skambantis ant vyrų ir verčiantis pamesti protą nepriklausomai nuo lyties. Deja, ant odos užsilieka tik porą valandų, bet amžinajam miestui galima atleisti ir tai už akimirką svaigaus įspūdžio.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s