Narciso Rodriguez For Her: vaistai sielai.

Pristatytas 2003-iais metais JAV ir iškart susilaukęs didžiulio pasisekimo, pirmasis dizainerio Narciso Rodriguez kūrinys – idėja buvo įgyvendinta dviejų genialių nosių – Christine Nagel (Miss Dior Cherie, Theorema, Delices, ) ir Francis Kurkdjian (pristatyti nereikia) dėka. For Her ilgus metus stovėjo labiausiai apšviestose Douglas lentynose šalia J’adore ir Chance ir tikriausiai dėl to niekada per daug netraukė padoriai jų išbandyti. Koks bent šiek tiek marketingą išmanantis savininkas į perkamiausių kvepalų lentynas, užgrūstas parfumeriniais saldainiais, sausainiais ir visokiais One Direction einamais kompotais, statytų gerą (= sudėtingą ir prieš vidutinį linksmai kvailutį Bright Crystal skonį spjaunantį) kvapą?


Narciso Rodriguez For Her pilka piemenaitė, apsijuosusi kasa, įtikina ir parduoda iš pirmo žvilgsnio. Jau pačios nuotraukos grafika, jos aštrūs kampai, kaulėti pečiai ir veidą apšviečianti balta šviesa, iškelianti aureolę ir metanti visą kita šešėlin – spinduliuoja kiek makabrišką ir sudėtingą kvepalų nuotaiką. Ir išties – pirmosios kompozicijos natos atsiveria keista apelsinžiedžių ir osmanto puokšte su spygliais. Kvepia ne nekaltomis gėlytėmis ir vasara Italijoje, o kažkuo kartoku.

Gana stipriai išreikšta bergamotė pradžioje suteikia sultingumo ir šviežumo; kartu ir apelsinžiedžiai kvepia žaliai ir intensyviai, lyg trintum juos tarp pirštų ir uostum pačius syvus, iš stiebų besiveržiantį aitroką aromatą. Kvapas beveik piktas, pradinės natos nusivadėja ir visu grožiu išnyra muskusas, kuris ne, nekvepia skalbiniais, o atvirkščiai – yra tirštas, purvinas ir gyvuliškas. Širdyje įgauna apvalumo ir solidumo dėl įsipinančios ambros, ir kuo tolyn, tuo labiau leidžia nagus atgal. Jaučiama žemėta ir sausoka vetiverija, bazėje minkštai įsileidžianti vanilę ir paverčianti viską kašmyro šaliu, į kurį norisi įkniaubti nosį ir būti taip iki gyvenimo galo.

Laikosi neįtikėtinai ilgai.

For Her primena sirupą nuo kosulio. Tirštą ir klampų, salsvą, bet kartų. Tas kartumas persekioja ir niekur nedingsta, jis kažkoks kilnus ir dvasingas, ramus, bet nuolatinis. Kaip dulkės, purvas ir, vienok, Dievas virš galvos.

Advertisements

Rosamunda, šimtas metų vienatvės.

Rožė, pačiulis, šafranas, agarmedis, kedras, ambra, muskusas.

Rosamunda yra tyras neoklasicistinis grožis, paviliotas goslaus pačiulio ir animalistinių natų.

Pastaruoju metu parfumeriai itin pamėgo rožės ir agarmedžio kompoziciją, kvapų mylėtojams jau gal ir įkyrėjusią, – kiek gi galima, klausia jie. Laboratorio Olfattivo 2012-aisiais išleista Rosamunda dėmesį bando pritraukti ne šiaip banaliu rožišku ūdu, o pastarąjį duetą nepalyginamai pagerinančiu prieskoniniu, šiltu ir auksiniu pačiuliu.

Rosamunda-laboratorio-olfattivo-600x552

Rosamunda kūrėjai čia vyraujančią rožę palygino Gabriel Garçia Marquez romanų herojėms ir jų į plaukus segamų rožių galvoms. Moterys ir ten moterys, tik gal parako kvapo daugiau. Pyktis tikresnis, meilė karštesnė ir ašaros sūresnės. Ir lietus, merkiantis ištisus mėnesius, šlapesnis. Ir kraujomaiša, ir broliai, seneliai ir pusbroliai, ir skausmas, ir gyvenimas. Gal viskas truputį daugiau išjausta.

Rosamunda susipina gaivi ir traški rožė ir jos nuostabus skaidrumas, pašviežintas kedro natų. Čia pat įstoja nosį kutenantis agarmedis ir šafrano dulkės, tyliai, bet nuosekliai besileidžiančios į šilto ir jaukaus pačiulio glėbį. Rosamunda nuostabiausia praėjus valandai, kada išlenda visas kvapo minkštumas ir kremiškumas. Jaučiami švelnūs salsvi prieskoniai, kurie, laimei, nenusunkėja į tradicinę rytietiško turgaus svorio kategoriją. Tvyro kažkas truputį gyvuliško ir pavojingo. Gal virpinanti nelaimės nuojauta, o gal žinojimas, kad ten, kur didelis grožis, glūdi ir didelė kančia.

Rosamunda užsimerkus išties nukelia į Kolumbiją, į siurrealistinę amžiais lietaus merkiamą būtį ar į vardo neklausiančią cholerą. Nepaisant to (o gal būtent dėl to), šis Laboratorio Olfattivo kūrinys nėra išskydęs ir be veido. Greičiau atvirkščiai – tai akstinas stoti visu ūgiu prieš neteisybę ir prireikus trenkti veidan vardan to, kuo tiki labiausiai.

Elixir des Marveilles, išlaikytos Kalėdos.

Hermès namams Jean-Claude Ellena prieš septynerius metus sukurtam Elixir des Marveilles geresnio pavadinimo rasti, ko gero, ir nepavyktų. Stebuklų eliksyras mano paprastai išsitraukiamas jau vėsų vėlų spalį, kai dar ne taip šalta, bet žvarbesnis vėjas jau kabina palto skvernus. Tolyn per visas Vėlines ir Padėkos dienas link lapkričio galo, ir štai pasaulis ima protėti dėl pirmųjų kalėdinių dekoracijų ir šventinių nuolaidų. Eglės, koncertai, fejerverkai, austriški turgeliai su meduoliais ir karštu vynu, vis storesni šalikai ir kaip niekada didelis šilumos poreikis visu gražumu pražysta gruodį, virš savęs nešdamas kybantį garų iš burnos ir skerstgatviuose skrudinamų kaštonų debesį. Truputį stebuklingas laikas, kai truputį liūdna ir kartu truputį iškilminga; kai nostalgija užgula visu savo svoriu, kad beveik nebežinai, kur praskaidrinti protą. Eidama iš namų mūvi ilgas zomšines pirštines ir beveik matai save iš šalies.

Image

Ne per saldus ir atnešantis šventę – štai toks būtų pagrindinis Elixir des Marveilles apibūdinimas. Pagrindiniai – medienos ir apelsino žievelės – akordai įsipina į gana neįprastą kvapo kompoziciją. Čia nerasite gėlių ir dantis klijuojančio cukraus. Kvapas pradžioje rodosi net sausas kaip išdžiūvusios ir nuo sakų spragsinčios malkos su trupučiu šalto eukalipto – pušies dvelksmo (iškaitintos saunos asociacija?) Nosis uodžia net kažkokią sūrstelėjusią natą, sumišusią su juodo kartaus šokolado kapotais gabalais. Nepaprastai originalu ir žavinga.

Nuostabi ir daug žadanti pradžia rutuliojasi į dervų ir ambros širdį, į ją įsiliejantį sandalmedį ir lengvus smilkalus, kedrą ir vos apčiuopiamą pačiulį. Kvapas salsvas, bet ne saldus, ne klampus ir ne tiesiog apelsiniškai šokoladinis. Jis veikiau salsvai sūrus kaip nežymiai suprakaitavusi oda ir kieto blizgančio 70% šokolado mišinys. Elixir des Marveilles ir jo masyvus oranžinis pusapelsinis atrodo ir kvepia kaip šventė, o ne atskiri jos komponentai. Tai ir traškantis židinys, ir karpomas dovanų popierius, ir prie žvakės džiovinamos apelsinų žievelės, ir laukimo prisipildęs oras, kuris pakylėja ir verčia sukti akis nuo plyšaujančių nuolaidų taškų, verčiau užsiimant rankdarbiais patiems brangiausiems.

Image

Atrodo, kad ir Romoje šiais metais mažiau skubėjimo ir isteriško pirkinėjimo. Gal kad išties stebuklai atsitinka ne iš kažkur, o iš vidaus. Ir laimingi tie, kurie gali turėti ramią ugnelę širdy ir patys sau susikurti šventę.

Chergui, dykumos poezija.

Šienas, medus, tabakas ir oda. Santalmedis, ambra, smilkalai. Vilkdalgis, rožė, muskusas.

Įsivaizduokite Maroko dykumą, sausą saulę ir gyvybę įpučiantį vėją. Tai yra jis – Chergui.

Image

2005-aisiais pasirodęs Serge Lutens namų kūrinys, už kurio slypi geniali nosis Christopher Sheldrake, yra tyriausia poezija, supilta ir uždaryta į buteliuką. Kone populiariausias ir daugybės liaupsių susilaukęs Serge Lutens aromatas Chergui yra balzamas sielai ir sergančiai širdžiai. Jis bemat įtraukia, apkabina ir nepaleidžia. Jau nuo pirmųjų natų Chergui pulsuoja sausą karštį, išdžiūvusių šiaudų kvapą, tirštą medų iš arabiškų saldumynų. Bet. Jis nėra įkyriai saldus ir limpantis, o veikiau tvyro ore, maišosi su saule, po kojomis šiugždančiu smėliu, aptemusiomis akimis, svaigstančia galva.

Po pirmųjų minučių kvapas pasuka link vyriškesnės pusės: įsilieja oda, tabako lapai ir lengvas smilkalo dūmas, bet ir čia nėra numatomos linijinės raidos. Saulė krypsta, pėdsakai užpustyti, atskaitos taško nėra. Karštis kone verčia alpti, bet protą dar gaivina vėjas. Kaip naujas oro gūsis, išjudinantis plazdančius skvernų audeklus, į Chergui įsipina minkšta vanilė ir cinamonas, daug šilto ir jaukaus cinamono, į kurį kruopelėmis sugrįžta medus ir ambra, rožės ir vilkdalgio atodūsiai.

Image

Chergui yra turtingas. Jis verčia klausti gyvenimą ir save, klaidžiojantį kažkur dykumoje be kompaso ir be garantijų. Ar tai viskas? Gyventi apipiltam auksu ir nerodyti akių? Turėti viską ir dar virvę ant kojų?

Plevenantis ir grąžinantis į realybę. Sunkus ir guodžiantis. Klausiantis ir tylintis. Chergui yra kelionė per dykumą ir mūsų vaidmuo joje. Tai smėlis ir išdžiūvusios žolės, ir tu – vienintelis gyvas.

Dovana, kuri negalės nepatikti tiems, kuriuos saugai ir lydi. Kaip poezijos knyga. Oru.

Psychédélique, drėgna žemė ir detektyvai.

Nors čia vidurdienį saulė dar įšildo iki +22 laipsnių ir pagrindinėje aikštėje viena po kitos keičiasi turistų grupės su ką tik įsigytu Louis Vuitton maišeliu vienoje rankoje ir drimbančiais ledais kitoje, – siauresnėse gatvelėse vyrauja amžinas pavėsis. Ir, nors tą minutę dar gaivu pralėkti pro visus juos savo nudrožtu dviračiu su krepšeliu priekyje, – šaltas vėjas jau skverbiasi už apykaklės ir grįžęs namo jau nori susisupti į skarą, gerti arbatą ir įsikniaubti į knygą.

Ne bet kokią, o A. Christie.

Image

Kas yra rudeniškiau už anglišką lietų, traškantį židinį, kiekvieną bėdą išsprendžiantį arbatos puodelį? Už lietpalčius, pasivaikščiojimus gryname ore, tamsius koridorius, užšautus langus, kraupiai ramias kambarines, iš tiesų slepiančias širdį stingdančias istorijas ir savus motyvus nekęsti? Už linguojančius krėslus, peiliuką laiškams ir Poirot šaltakraujiškumą? Rudeniškiau yra tik Jovoy Paris Psychédélique, sujungiantis visa į viena. Continue reading “Psychédélique, drėgna žemė ir detektyvai.”

Ambre Russe, kiekviena šeima nelaiminga savaip.

Aš prisimenu lietuvišką žiemą, per pirmas pamokas laukiant, kol išauš, temstant ketvirtą. Iš bibliotekos velkamas knygas, klampojimą per sniegą, cigaretes ir kažkokį didelį liūdesį viskame. Arbatą kavinėse, šalančias kojas, spektaklius, pasivaikščiojimus, ilgą juodą paltą, savo gimtadienius sausį.

Tada aš išsitraukiu Ambre Russe ir viskas akimirksniu sugrįžta.

Image

Parfum d’Empire šedevras Ambre Russe, sukurtas 2003 metais – širdį į šipulius per sekundę paleidžiantis kvapas. Besąlygiška meilė iš pirmo žvilgsnio, akimirksniu iššaukianti slapčiausią tūnančią emociją, kaip kilimo volą nuo laiptų pradžios žemyn išskleidžiančios rankos.

Ambre Russe atsidaro gana stipria alkoholine nata, sumišusia su medumi. Degtinė ir kietas, truputį susicukravęs medus Continue reading “Ambre Russe, kiekviena šeima nelaiminga savaip.”

Hommage à Marlene Dietrich, šiltas moteriškumas.

Apie neišpasakytą trauką Marlene Dietrich jau kalbėjau tiek čia, tiek ten. Bus praėję kone 10 metų nuo pirmojo straipsnio, pirmos nuotraukos ar pirmos dainos, negrįžtamai įtraukusios į visai kitokią erdvę: ne saldžią ir apvalią Marilyn Monroe, ne blakstienomis klapsinčią Brigitte Bardot, o absoliučiai beširdišką, bet širdis daužančią vokiško ekspresyvizmo ikoną.

Image

Jau seniai svajotas ir visai netikėtai interneto platybėse nukautas Parfums Grès Hommage à Marlene Dietrich
tapo šio pirmadienio džiaugsmo ir pakylėtos nuotaikos priežastimi. Visiems (tikriausiai) žinoma Mont Blanc išleista limituota rašiklių kolekcija, skirta Marlene Dietrich. Ne bet kokių, o pagamintų iš platinos ir su inkrustuotais safyrais.

Image

Visgi rašiklis, kad ir koks įmantrus ir nepriekaištingai preciziškas bebūtų, nesukurs tokios emocinės auros, greičiausiai nukeliančios į 1940-uosius. 2007 metais Parfums Grès sukurta kolekcija – duoklė Dietrich kaip asmenybei, kaip aktorei ir kaip stiliaus ikonai, pirmajai apsivilkusiai fraką, pabučiavusiai moterį į lūpas, dainavusiai kareiviams ir aprašytai romanuose. Kaip nieko neatkartojusiai ir atgal nesigręžiojusiai idėjai.

Viena didžiausių Dietrich meilių parfumerijos srityje neabejotinai buvo Robert Piguet Fracas, precedentų neturintis tuberozinis grožis. Apie jį – greitu metu. Nepatvirtintais duomenimis ant aktorės tualetinio stalelio stovėjo ir Guerlain Vol de Nuit, ir Shalimar.

Parfums Grès Hommage à Marlene Dietrich rinkinį, kurį puošia kadras iš filmo “Šanchajaus ekspresas”, sudaro trys skirtingi aromatai – Hommage à Marlene Dietrich My Dream, Hommage à Marlene Dietrich My Life ir Hommage à Marlene Dietrich My Passion

Image

Pirmasis – violetinės spalvos šydu aptrauktas My Passion – Jean-Cristophe Herault ir Sidonie Lancesseur (Lumière Blanche kūrėjos) bendradarbiavimo rezultatas. Kvapas atsidaro lengvomis vaisinėmis ir baltų gėlių natomis, piramidėje nurodomas obuolys, cinamonas, pakalnutė, apelsinų žiedai, vanilė, ambra ir muskusas. Bendras įspūdis lengvas, neįpareigojantis ir visiškai negilus, greičiau tikra priešingybė aistrai arba ji itin paviršutiniška, jei toks ir turėjo būti pirminis sprendimas. Ant odos ryškiausiai groja rūgštūs vaisiai ir pakalnutė, nusivylimas – 90%. Bet kas, tik ne aistra, bet ko, tik ne Dietrich.

Image

Antrasis butelaitis My Dream greitai taiso padėtį: pirmąsias sekundes kaip šviežias oro gurkšnis išsiskleidžia gaivus ananasinis prieskonis, sumišęs su juodaisiais serbentais ir gvazdikėliais. Po kelių minučių kvapas kinta ir bunda heliotropas, pudrinis irisas, lelija, ryškus apelsinas su žiedais. Po valandos vaisiai nudūksta, lieka šiltas muskusas, ambra ir santalmedis.

nd.4130

My Dream toks šviežias, kad tampa beveik valgomas. Gaivus, bet kartu ir minkštas. Beveik paprastas, pudrinis ir apgaubiantis. Prie baltų pirštinių ir siaurų sijonų, laukiant taksi su erdviu salonu.

Trečias ir paskutinis himnas, pavadinimu My Life – charakteriu toks pat lengvas, kaip ir pirmieji du. Pristatomas kaip šipras, My Life su šipru, deja, neturi nieko bendro. Orinis ir gražus, kvapas įkūnija kartoką greipfrutą, lašelį romo, jazminą, kedrą ir pačiulį, kurių sąjunga tinkama kvėpintis vakarėjant, įšokus į kelnes ir juodus lakuotus batus, su griežta veido išraiška.

Image

Jei Parfums Grès trijulė ir išreiškia Marlene Dietrich grožį, tai tik vienpusį, moterišką ir trapiausią. Tai jokiu būdu ne vamp ir ne nuvalkiotas ir visur naudojamas femme fatale, tai ne gilūs ir sudėtingi kompoziciniai sprendimai, – tai tiesiog lengvi kasdieniai aromatai, 1930 metais buvę labai vietoje ir svaiginančiai moteriški. Tai kvapai ne tam laikui, o greičiau to laiko, atskrieję kaip aplamdytas atvirukas iš praeities, kada paprastumas dabartinėms mūsų akims nebuvo toks paprastas, niekas neišsikalinėjo dėl bažnytinių smilkalų ar supuvusių lapų samplaikos. Paprastai, bet ne prastai, moteriškai ir saldžiai, gaiviai ir brangiai.

O visa kita darė pati Marlene.

O.P.S.O. teisingi kvepalai.

Pažintis su O.P.S.O. (Officina Parmense Sostanze Odorose) pasirodė esanti tikras atradimas švarių ir skambių kvapų ištroškusiai nosiai. Po to, kai 1816 metais Napoleono žmona Marija Luiza, Parmos ir Pjačencos kunigaikštytė, išreiškia savo meilę našlaitei, Parmoje pradeda palengva kurtis parfumerijos industrija. Kapucinų vienuoliai, įtikinti Marijos Luizos, neriasi iš kailio mėgindami ištraukti iš našlaitės esenciją, kol pagaliau iš lapų ir žiedlapių išgauna užslaptintą galutinę formulę, padėjusią pamatą Violetta di Parma, būsimiems kunigaikštytės kvepalams.

250px-L'impératriceMarie-Louise

Marija Luiza pavydėjo kvepalų pati sau ir susišlavė visus buteliukus atokiai nuo pašalinių akių. Akylai saugojo savo turtą iki pat mirties, ir tik po jos tiek kunigaikštystė, tiek jos kaimynai pagaliau galėjo susipažinti su revoliuciniu kvapu.

Tik tuomet, įtikintas ir  įsitikinęs savo sugebėjimais, 1899 metais gimė Continue reading “O.P.S.O. teisingi kvepalai.”

Kitokie kvepalai. Ambre Noir, all is vanity.

Minkštas ir sausas, dar vienas Brecourt kūrinys Ambre Noir – tikras nakties perlas, kai visi užmiega, bet dar kažkas nemiega. Kada gilų birželį jautiesi kaip lapkritį ir nori atsisėsti kur nors prie ugnies, ant gerai iššukuoto kilimo. Ambre Noir – neįtikėtinai greitai prisijaukintas kvapas, vos spėjus atsiskleisti pirmosioms miros natoms su vos juntamu pradiniu magnolijos blyksniu.

Image

Tada – stop. Tyliai ima vertis dvi sienos Continue reading “Kitokie kvepalai. Ambre Noir, all is vanity.”