Kenzo Jungle le Tigre: sėlinantis tigras, tūnantis drakonas.

Nebegaminami ir forumuose didžiai apverkiami Kenzo Jungle le Tigre – dar žinomi tiesiog kaip Kenzo Tigras – rodos, išties nešasi kažkokią legendinę aurą. Ištikimi gerbėjai gaudo likučius iš pavienių užsienio pardavėjų, kiti gi reaguoja jautriai, sukasi ir raukia nosį vos prisiminę charakteringuosius Tigro prieskonius. Abejingų, atrodo, nėra.

Nežinau, ar kada būčiau turėjusi progą išmėginti šiuos apkalbėtus ir niekaip neužmirštamus kvepalus, jei ne netikėtas dusinančios, dulkėmis ir prakaitu permirkusios liepos pabaigos turgelis Fermo miestelyje, kuriame vaikai ant įkaitusio šaligatvio pardavinėjo savo ir močiučių lobius. Taip nuo sidabrinės apyrankės už eurą ir krūvos Acqua di Parma ir Chanel mėginėlių į rankas papuolė ir trapi plokščia Tigro EDP miniatiūra.
50 euro centų – tiek kainuoja istorija.

Image

Kenzo Jungle le Tigre apibūdinami kaip rytietiški prieskoniniai kvepalai. Dėl pastarosios priežasties testuoti jų prie 35 laipsnių pavėsyje net nemėginau; kai pykina vien nuo karčio, mažiausia, ko norisi, yra stiprūs saldūs kvapai. Ir, nors iš tolo žaviuosi tais, kurie sugeba nešioti ir nuostabiai atskleisti sunkiąją artileriją karštu oru, pačiai toks bandymas taptų stačiai fiziniu iššūkiu, iššaukiančiu galvos svaigulį ir skausmą. Tądien teko apsiriboti skubotu kamštelio pauostymu, iš kurio pirmos kilusios asociacijos nukėlė į Organza Indecense cinamoną ir Hermès Elixir des Marveilles apelsinus. Ir prašyte prašėsi žvarbaus oro.

Image

Pirmosios natos suskamba gaiviais citrusais. Bergamotė, mandarinas, apelsinas, natose nurodomas ir kinkanas. Išnyra žoliškos gėlės, bet kvapas išlieka nerėkiantis; jis greičiau kiša galvą iš po aukštų žolių ir tyko tyliai elegantiškas, su visa nerūpestingumo ir pavojaus aura. Osmantas (arba kvepenė) priduoda lengvą abrikosinį prieskonį. Po pirmųjų minučių kvapas įšyla, išsiskleidžia cinamonas, kvapnioji kananga. Ir visgi neapleidžia nuojauta, kad jis kažkoks apgaulingas, bent jau iki vidurio. Beveik įtartinai saldus ir tąsus, rodos, kažką rezgantis. Sodriai oranžinis, prieskoninis ir paslaptingas. Užsimerki ir matai “Pi gyvenimo” nuostabų ryškų tigrą įkypomis akimis; ramų ir bet kada pasiruošusį pulti.

Bet. Gražiausia ir vertingiausia, kad ir kaip ten bebūtų, pasirodė Tigro bazė, – tikra atgaiva ir balzamas sielai, jaukiai ir minkštai užklojantis kaip moheros šalis. Ambra, vanilė ir mediena, tarp kurių jaučiami ir šilti cinamono atodūsiai. Pasiutusiai elegantiškas ir panteriškas, murkiantis, bet laisva ranka įdrėskiantis, jei užsinori.

Tigras, turbūt, yra kaip moteris. Be jokių paaiškinimų ir logiškų išrišimų. Jis būna, ir juo reikia grožėtis. Ir neklausti kodėl.

Advertisements

1899 Hemingway, prarastosios kartos liūdesys.

There is nothing to writing. All you do is sit down at a typewriter and bleed.

Paauglystės knygos daug kalbėjo apie prarastąją kartą. Remarkas ir Hemingvėjus, jauno žmogaus tragizmas, krentantys kūnai ir nuogos mirtys. Subtilus ir santūrus personažų profilis, kandus ir kartais sarkastiškas požiūris skleidė tokį aiškų liūdesį ir nusivylimą. Pavogtą vaikystę, fronte praleistus mėnesius, per kuriuos pasenstama greičiau nei spėji pirmąkart įsimylėti, parūkyti ar nusiskusti barzdą.

Image

Histoires de Parfums naujausias kūrinys 1899, pristatytas Pitti Fragranze 2013 ir dedikuotas E. Hemingvėjui, yra prisipildęs vėjo ir kelionių. Kaip pats rašytojas, buvęs kareiviu, keliautoju ir žurnalistu; vėtytas ir mėtytas po Ameriką, Ispaniją, Italiją, Paryžių ir Kubą; kaip ir jo romanai, surišantys fantastiką ir tikrovę, bet visada tokie tikri ir skaidrūs, kartais kažką nutylintys, bet nemeluojantys. Continue reading “1899 Hemingway, prarastosios kartos liūdesys.”

Lumière Blanche, sausas ir svetimas.

Didžiulė ledinė uola ar Sicilijos paplūdimio išsikišęs krantas?

Net nesąmoningai šių metų geidžiamiausiais atradimais tampa dvipusiai kvepalai. Kaip santalmedis ir ambra Agaressence, kaip absentas ir vanilė Douce Amère – labiausiai sudomina ir genialia idėja užvaldo būtent tokios kompozicijos aromatai. Derinti nesuderinama, apjungti paradinę pusę ir antrą planą, veidą svetimiems ir veidą sau, – ar tai ne kažkiek ir mes patys? Kartūs, abejingi ir sausi kaip traškantys popieriaus lapai, bet minkšti, pažeidžiami ir lyriški iš nugaros? Nesileidžiant į patetiškas analizes apie žmogaus prigimtį ir amžinas svarstykles, pristatau dar vieną, šįkart įspūdingiausią ir labiausiai iš visų gerąja prasme pritvojusį atradimą: Olfactive Studio Lumière Blanche.

Išmėgintas visai neseniai ir iškart įtrauktas į kada nors greitai sąrašą, kol kas tenkinantis vienu 1,2 ml splash sample ir dar vienu tiesiai iš Olfactive Studio discovery box, gautos už gražias akis, – Lumière Blanche supurtė kaip širdies smūgis, parfumerinė ekstazė, absoliutus absoliutas ir pasiryžimas už vienintelį flakoną parduoti sielą velniui.

Image Continue reading “Lumière Blanche, sausas ir svetimas.”