Menthe Fraîche: skydas nuo pykinimo.

Kada dienomis tvoskia visa tirpdantis karštis ir jau ryte keliesi skaudančia galva ir raibuliuojančia mozaika akyse, visko rodosi per daug. Per tiršta, per tvanku, per intensyvu, per lipnu. Karštis suvulgarina, žmonės nebemoka rengtis, dūsauja ir alpėja iš nuovargio savo iki 45° laipsnių įkaitintose mašinose, kai net prie vairo negali prisiliesti nepasiuntęs visos Italijos velniop.

Tada beveik imiesi skaičiuoti, kiek čia beliko iki rudens, dar rugpjūtis ir rugsėjis, ir bus galima traukti iš stalčių nėriniuotas kojines ir uždarus batelius, nes kiek galima nuogų nuo kaitros ištinusių pėdų ir aptemptų marškinėlių su viso gyvenimo tagliatelle krentan ant diržo.

Ateik, rudenie!

Praėjusią vasarą aklai pirkti senieji Bvlgari Eau Parfumee au The Vert, atleisk Jean-Claude Ellena, kelia nemalonias medicinines asociacijas ir naudojami tik iš bėdos po šalto dušo; antrieji ir daug labiau pamilti Jo Malone Lime, Basil & Mandarin kol kas vieninteliai buvo gaivūs ir traškūs KITAIP ir kurie nepradėdavo įkyrėti dienos eigoje, sušildami ir primindami tualeto gaiviklį ar eilinį arbūzinį paplavų vandenėlį.

jo-malone-lime-basil-and-mandarin

Būtinai reikėjo kažko naujo.

Ko?

Mėtą kvepaluose atradau dar nuo Meo Fusciuni, ir jau tada iškart supratau, kaip ji gerai nuteikia ir.. nuima pykinimą. Tai kvapas, kuris geba neįtikėtinai atgaivinti, būdamas vos vos salsvas, bet tik tiek, kiek reikia.

menthe-fraiche

Heeley Menthe Fraîche, jau iš pavadinimo išsiduodantis pagrindinę mintį, atsiveria nuostabia traškia šviežia žaluma, gaivios mėtos ir bergamotės vėsa. Pirmosios natos – gyviausios ir labiausiai žaižaruojančios, nes jau po dešimties minučių kvapas aprimsta ir nebelieka lengvo kartumo.

Gana aiškiai jaučiamas virpantis žaliosios arbatos ir minštos frezijos akordai, bet, nepaisant to, kvapas neišskysta – bazinėse natose tūnanti kedro mediena atneša sausą citrusinį pojūtį ir prideda svorio.

Dar ir dėl to Menthe Fraîche yra puikus unisex aromatas, kuris ne, neprimena burnos gaiviklio ir ne, neprilimpa prie odos skleisdamas lipnias gijas. Tai verčiau kvepalai-idėja, kai imponuoja pats kvėpinimosi procesas, užtonizuojantis visai dienai ir nesubanalėjantis į gaivų kūno vandenį, bet išlaikantis charakterį ir kompozicijos įdomumą NEVARGINANT jų dėvėtojo. Jie išvalo galvą ir nosį, sukurdami švarią išvėdintą erdvę švaresnėms ir išfiltruotoms mintims.

Heeley savo tinklalapyje kaip Menthe Fraîche tipažą įvardina American Psycho pagrindinį herojų – visada švarų, išlygintą, pasitempusį, šiugždantį tarp Cerruti patalų ir tobulo vizitinių kortelių popieriaus. Kaip antitezę vulgarumui, purvui ir blogam skoniui.

Tyliai, ramiai ir klaikiai estetiškai.

 

Advertisements

Remarkable People: naujas ELDO ironijos pliūpsnis

Etat Libre d’Orange nenustoja stebinti fantazija ir kuria kvapus – idėjas. Kas pažįsta šių kvepalų namų braižą, su kiekviena nauja kompozicija tikisi sulaukti ir viso paketo ironijos – būtent ja ir paremta šio prekino ženklo filosofija. Kvepalai, kurie padeda…jaustis kitaip. Rugsėjo pradžioje Florencijoje vykusioje laukiamiausioje parfumerijos parodoje Pitti Fragranze kalbinau Thomas Lindet – ELDO viešųjų ryšių ir marketingo specialistą, kuris patvirtino jau ir taip apie ELDO sklandantį mitą: tai kvepalai, sudrebinantys ne tik nosį, bet ir smegenis.

Iki kaulų smegenų paryžietiški ir labai kampuoti. ELDO marketingo strategija tobulai išpildo kiekvieną su pojūčiais susijusį aspektą. Aštrios geometrinės kvepalų flakono formos verčia tikėtis ir aštrios minties viduje. Prancūzijos vėliava, įvilkta į prekinio ženklo logotipą ir užklijuota ant briaunos, slidus ir sunkus kamštelis byloja viena – tai XXI amžiaus kūriniai, akį glostantys švaria estetika ir minimalistiniais sprendimais.

Po puikaus dizaino akis pastebi pavadinimą. Ir čia ELDO nesikuklina ir smogia tiesiai. Prisimenate laikus, kai furorą sukėlusios Nuostabiosios Išskyros, Daugiabučio Kekšė ar Kalėdos Balkone vertė kraipyti galvą ir klausti – ar tai tik provokacija ir koks galėtų būti ELDO klientas. Dabar, praėjus nemažai laiko po pirmųjų audros bangų, aišku viena – ELDO neabejingi  šiuolaikiški, plačių pažiūrų ir – svarbiausia – humoro nestokojantys piliečiai. Rinktis kvepalus kaip iššūkį, pagalvoti apie kvapą kitaip, apsipurkšti jazminais ir cigaretėmis, kvepėti NIEKUO, provokuoti, versti mąstyti, versti klausti, versti reaguoti save ir aplinką. Kvepalai – konceptas, kurie, užuot pabrėžę kvapo kompoziciją (kuri, sukurta Paryžiaus širdyje, nekelia abejonių), virš visko iškelia būseną. Nes nėra taip svarbu, kas buteliuko viduje; svarbiau, kaip TU jausiesi pasikvėpinęs. Ir daugiabučio kekšė kartais yra būtent tai, ko reikia.

Praėjusiais metais Londone atidarę POP-UP prekybos tašką, ELDO viršijo visus lūkesčius. Drąsūs ir ironiški, jie nesunkiai patraukia jaunimo dėmesį ir yra apskritai patogūs miesto kultūrai, kur dažnai dėl neįmanomo tempo pritrūksta laiko ir noro studijuoti penkiasdešimtą vilkdalgį. Neseniai sukūrę reklaminę kampaniją Monumental Fragrances kaip pagrindinį prekinio ženklo šūkį, ELDO išlieka pasiutusiai paryžietiški, ir kviečia pažinti… save.

etat

Naujausi pasirodę ir šviežiai pristatyti Remarkable People yra šampano purslais apsipylęs kvapas. Pirmosios natos tiesiog trykšta burbuliukais ir gaiviais greipfruto lašeliais, iš giliau lendantis santalmedis lengvai pasaldina vaisinę puokštę ir kuria itin ananasinį įspūdį. Kvepia taip puikiai lengvai ir pretenzingai (!), kad mintys lekia į vakarėlį, kur skamba taurės ir po stalu liečiasi kulkšnys. Kartu jaučiamas kardamonas, karis ir juodieji pipirai prideda sausumo ir vyriškumo. Išties, kvapas sekundėmis primena kažkokius vyriškus kvepalus ar odekoloną , bet iš gilumos tyliai sliūkina gurmaniška nata su labai lengvais ir neįkyriais vaniliniais pyragaičiais.

Šiltas ir truputį balzaminis, Remarkable People yra tikrų tikriausias šventės kvapas. Saulėtas, putojantis ir žaižaruojantis, jis šildo ir kelia šypseną.

You Know Who You Are (tu žinai, kas esi), skelbia kvepalų reklaminės skrajutės antraštė. ELDO ir vėl pataiko tiesiai į dešimtuką arba tiesiai į paširdžius, nes kviečia pasidovanoti šventę… sau. Ir nesvarbu, kokiu laipsniu esi svarbus kitiems, juk svarbiausia, ką galvoji ir kas esi tu pats.

Net jei ir kitiems nė motais.

Promenade a Versailles Pour Elle: Versalis ir popkornai.

Sofia Coppola filmas apie Mariją Antuanetę tapo toks pat paauglių dievinamas kaip ir Amelija iš Monmartro savo laiku. Labai visaip rožinis, šnarantis, spalvotas ir nekaltas ant smūgio išpopuliarino prancūziškų macaron fotografavimą, pirkimą ir aikčiojimą reikia nereikia, skanu neskanu. Nors pats filmas tikrai gražus ir spalviškai malonus akiai.

Parfums du Château de Versailles teigia savo iki šiol išleistus tris kvapus atkūrę iš tikrų Versalyje išlikusių receptų karalių kvepalams gaminti. Pasitelkę į pagalbą sintetines molekules, jie iš numirusių prikėlė XVII-o ir XVIII-o amžiaus karališkosios šeimos parfumerių kompozicijas, o tai reiškia, ir karalienės Marijos Antuanetės kasdienybę gaubusius aromatus. Žinoma, natose nurodomų popkornų ir ananasų, ko gero, nerastume Versalio archyvuose, tačiau jei pastarieji komponentai padeda atskleisti to meto atmosferą ar yra tam tikrų sudedamųjų dalių kvapai – atitikmenys, belieka tik paploti išradingumui.

Promenade a Versailles Pour Elle yra tiesiogine prasme gyvenimo džiaugsmo kvapas. Jau pirmosios natos išsiskleidžia šviežiais sultingais vaisiais – vyšniomis, mandarinais, ananasais. Rūgščiai gaivi ir seiles burnoje kaupianti pradžia. Ant vaisių užgula žaižaruojanti šipro paklodė ir kvapas virsta trykštančiais šampano purslais. Po kelių minučių vaisinė rūgštelė nuslūgsta ir įsileidžia stabilesnį gėlinį charakterį. Bet ir vėl – nei vienas vaisius ir nei viena gėlė negroja pati viena, – tai puokštės ir krepšiai frezijų ir rožių, tai vazos kriaušių ir apelsinų. Visko daug, bet kvapas neguldo ant žemės, nenusaldėja. Širdyje įsivyrauja muskusinė rožė su…šilta popkornų nata.

Garbės žodis, tie popkornai čia ne tik pavadinime. Įsiuosčius gana ryškiai juntamas kino salės kvapas su jaukiu paspragintu dūmeliu, kuris bazėje gana harmoningai susilieja su pačiuliu, nusistovi ir po linksmybių atsigula nusnūsti. Visiškai atsidavęs glamonėms ir lengvai apsvaigęs; tiesiogine šio žodžio prasme skanus. Putojantis, žaižaruojantis, palaimingai besišypsantis ir užmerkiantis akis. Gaivus, mergaitiškas, bet ne pigus aromatas saulėtai dienai, kurios vienintelis rūpestis gali būti kurioje pusėje šiandien nusipiešti apgamą.

Andy Warhol Union Square, politiškai korektiškas kvapas.

Bond No.9 buvo ir vis dar yra neiššifruota mįslė, kuri verčia kraipyti galvą ir mėtytis tarp dviejų verdiktų – pernelyg popsiško vandenėlio išpūstomis kainomis ar amerikietiškos realybės ultramodernaus atspindžio. Vienas po kito it konvejeriu paleidžiami vis nauji į plastiką įmauti flakonai – drugiai, kažkuo primenantys Laisvės statulos fragmentą; visuomet pasižymintys itin rėkiančiu dizainu ir markerinėmis spalvomis.

Aš susilaikau nuo galutinio nuosprendžio vien todėl, kad testuoti tokį užaštrintą, išmargintą ir išlaižytą amerikonizmą smagu vien iš smalsumo ir iš idėjos, o tada ar jūsų nuomonė bebūtų – mokėti tokius pinigus už šitą ir vadinti tai niša gali tik amerikiečiai, ar – noriu butelio šio genialaus kvepalo – ji pasišalina į antrą planą. Juk svarbiau ir įdomiau uostyti ir bandyti suprasti? Ką čia suprasti, sako kiti, ir viskas prasideda iš pradžių. Dėl Bond No.9 kūrinių esu girdėjusi aršiausias diskusijas ir tulžingiausius prakeiksmus. Gal reikia būti amerikiečiu, kad juos suprastum?

O gal jie tiesiog…ironiški?

Image

Šįkart į rankas papuolė Andy Warhol Union Square, išleisti 2008-ais metais dešimtyje skirtingų flakonų su žymiojo autoriaus gėlių antspaudais. Ryškūs ir slidūs it visagaliai plytelių paviršių valikliai ir nuriebintojai, Bond No.9 butelaičiai man visada kėlė asociacijas su supermarketuose iki lubų išdėliotomis prekėmis. Kaip kitaip patrauksi dėmesį? Bond No.9 net mėginukus supakuoja kaip saldainiukus: štai kokia čia, pasirodo, žavi metafora.

Image

Tai, kas slepiasi už akinančio ir visas jusles suparalyžuojančio dizaino, yra gaivi frezija ir gaivūs vandeningi vaisiai su nestipria medienos (anot jų pačių – beržo) įtaka. Pirmoji mane sugėdinusi aliuzija į oro gaiviklį niekšingai nesitraukė iš galvos per visą kvapo testavimo laiką. Union Square yra kvapas apie…nieką. Jis kvepia gaiviai ir švariai, bet ne gaiviai kaip gamta ir šviežias oras, o kaip dušo priemonės. Jis kvepia šampūnu ir melionu, vandeningu agurku su trupučiu malonių ir nesaldžių gėlių. Jis sakyte sako, – aš prausiuosi du kartus per dieną. Tai kvapas, kuriuo nieko neįmanoma įžeisti, ypač oficialioje aplinkoje, kurioje niekam neįdomūs jūsų parfumeriniai horizontai ir padūmavusios ambros.

Union Square laikosi labai ilgai ir dėl savo itin išreikšto gaivumo tinka tiek moterims, tiek vyrams. Prausiamės juk visi.

Nežinau, ar šis parfumerinis bandymas yra mėginimas pasišaipyti patiems iš savęs. Žinau tik tiek, kad į rimtą selektyvą Andy Warhol Union Square ramia širdimi priskirtų nedaug kas. Už tokią kainą verčiau nusipirkti Issey Miyake ir nueiti dienai į SPA. Iš principo.

Jo Malone Cologne, angliška elegancija.

Būna, kad pavargsti nuo sudėtingų kompozicijų ir šokiruojančių interpretacijų. Viskas, ko nori – tai tyro ir skaidraus, švaraus ir lengvo kvapo, neperkrauto natomis ir sluoksniais. Nebūtinai tvankiai vasaros dienai, bet ir tada, kai prie nuo baltumo girgždančių marškinių trūksta lašo kilnumo, lyg tarp kitko, akims ir protui prašviesinti.

Ta proga gavau dovanų Jo Malone dėžutę su parfumuotais kūno kremais ir odekolonais stikliniuose indeliuose. Reikėjo tik sulaukti lengvo sekmadienio ryto su šviesia galva ir skaidriomis mintimis.

Image

Jo Malone vardu, taip gražiai skambančiu lietuviškai, kuria Didžiosios Britanijos kvepalų dizainerė, pradėjusi karjerą dirbdama floriste. Nuo čia ir kilo idėja bei pagrindinė Jo Malone namų filosofija atkurti ir sujungti ne daugiau kaip du – tris kvapus, kuriuos būtent nesudėtingos kompozicijos dėka vėliau būtų galima sluoksniuoti. Arba ne, jei norisi išgryninto ir kokybiško linijinio aromato Continue reading “Jo Malone Cologne, angliška elegancija.”

Eau Blanche, gražus skalbinių vanduo.

Kai oras tampa iki negalėjimo tvankus ir tirštas ir normaliai kvėpuoti įstengi tik septintą ryte ir vienuoliktą vakare, negali galvoti apie nieką sunkaus. Kai skaičiuoji savaitgalius iki rugpjūčio, pirmą ištrūkimą prie jūros, dešimt dienų Lietuvos – jau ir taip akys limpa ir galvą slegia laukimas. Miegi nuoga, gelbėjiesi citrinomis, vėsiomis bibliotekomis ir lengvais filmais, kai kuriais vakarais – vėsaus balto vyno taure.

Sako, kad žmonės visą savaitę laukia penktadienio, visus metus – vasaros, visą gyvenimą – laimės. O laikas tuo tarpu kažkaip vis eina ir pamatai, kad jau nebepažįsti tų, kuriuos pažinojai geriau už save. Ir norisi tik gurkšnio ko nors, kas padėtų lengviau judėti pirmyn.

Image

Emilie Bouge sakė į Eau Blanche sudėjusi vaikystės prisiminimus iš Italijos pajūrio, žaliuojančių citrinmedžių, jodo ir lengvo vėjo šviežumos, akmenuotų takelių ir kur ne kur žydinčių jazminų krūmų. Ir – svarbiausia – padžiautų skalbinių, garuojančių gaivų lengvumą, dvelksmo. Šviežias šviežias ir švarus švarus, Eau Blanche – nuostabiai perteiktas ankstyvas pietų Italijos rytas prie vandens, kur išėjęs pasivaikščioti pavargsti kaip šuo belaipiodamas aukštyn žemyn laipteliais, takeliais ir perėjomis. Čia pat jauti akmeninio grindinio vėsą, papilamą ir čiurkšlėmis tekantį muiluotą vandenį Continue reading “Eau Blanche, gražus skalbinių vanduo.”