Hermessence Poivre Samarcande, oak and pepper.

Few perfume houses do communicate luxury and good taste as efficiently as Hermès Hermessence. I already wrote a review on the poetic Vanille Galante. This time my attention was drawn by another Hermessence fragrance Poivre Samarcande with a totally different yet not less exceptional character.

poivre-sacramande

Oak, pepper, caraway and paprika. Jean-Claude Ellena has maintained his unmistakable clean, smooth and neat style where the scent lingers somewhere between the body and the sky and melts into air, especially if it’s humid. Most of Hermès fragrances are at their very best before/during/after rain or in a pre-thunderstorm thickness. Thus, the weird, soft and well-composed Poivre Samarcande isn’t an exception.

The first notes reveal noisy and biting pepper and dry caraway in an old kitchen with wooden dish dressers. There’s a solid presence of oak which gets warmer and more resinous when combined with spices. The scent softens quickly. On one hand, it gets slightly soapy and even watery (watermelony?) with paprika flavour chips. On the other hand, it always keeps the stable wooden note at its place.

Very comfortable and respectable. It reminds me of The Adolescent by Dostoevsky and the main character, determined to ask the prince his salary of 50 rubles today. Well-mannered as he wanted to seem, the adolescent starts the conversation with irrelevant topics and wants to postpone the important question to the very end. However, the original determination quickly vanishes and, instead of a natural “…by the way” he shouts his prepared speech, then he blushes and feels ashamed. Then he reflects on what has just happened and decides the other people sitting in the room are trying to insult him with their glances; so he stands up, says good-bye to the prince and leaves.

Poivre Samarcande is like this. Very odd yet extremely intimate and familiar. Noble, dignified and with burning cheeks. Full of doubts, very genuine and fading away soon, 185 euros for not being taken for granted.

Advertisements

Hermessence Poivre Samarcande, ąžuolas ir pipirai.

Nedaug kas komunikuoja prabangą ir gerą skonį taip kaip Hermès linijos Hermessence aromatai: su jau aprašytu poetiškuoju Vanille Galante į Hermessence kolekciją stoja 2004-aisiais išleistas Poivre Samarcande – visai kitų natų ir kito charakterio, bet ne mažiau ypatingas kvapas.

poivre-sacramande

Ąžuolas, pipirai, kmynai ir paprika. Jean-Claude Ellena ir čia išlaikė savo nesupainiojamą švarų, minkštą ir išgrynintą braižą, kuriame kvapas pakimba tarp kūno ir dangaus, ir susilieja su oru, geriausiai drėgnu. Dauguma Hermès kvepalų gražiausiai skleidžiasi lyjant, telkšant baloms ar griaudžiant tvankiame ore prieš audrą. Ne išimtis ir Poivre Samarcande,- keistas, minkštas ir gerai sudėtas.

Pirmosios natos išsiskleidžia garsiais ir kandančiais pipirais ir sausais kmynais senoje virtuvėje medinėmis spintelėmis. Išnyra solidi ąžuolinė atrama, į kurią įsikibę prieskoniai sušyla, lenda šioks toks sakingumas. Kvapas minkštėja itin greitai, iš vienos pusės tampa lengvai muiliškas ir net vandeningas (arbūziškas?) su paprikos skonio traškučiais, tačiau visada prilaikomas stabilios medienos natos.

Labai jaukus ir neišsišokantis, savo nuotaika primena Dostojevskio “Paauglį”, pasiryžusį šiandien iš princo pareikalauti savo uždirbtų 50 rublių. Dėl gero tono pokalbis prasideda ir rutuliojasi apie nereikšmingus dalykus, siekiant atidėti klausimą pabaigai, tačiau pradinis ryžtas greitai išgaruoja ir, užuot natūraliai lyg tarp kitko paklausęs, jaunuolis kaip žirnius išberia pasiruoštus žodžius, išrausta ir susigėsta pats savęs. O tada galvoja ir pergalvoja, kaip kambaryje sėdinčiųjų žvilgsniai taip ir siekia jį įžeisti, kol galiausiai atsistoja, atsiprašo princo ir išbėga.

Štai toks keistas, bet itin artimas ir pažįstamas, yra Poivre Samarcande. Kilnus, orus, nuoširdus ir degančiais skruostais. Pilnas dvejonių, bet labai tikras, ir, kaip ir dera įspūdingai brangenybei už 185 eurus, po kelių valandų kaip dūmas išnykstantis.

Elixir des Marveilles, išlaikytos Kalėdos.

Hermès namams Jean-Claude Ellena prieš septynerius metus sukurtam Elixir des Marveilles geresnio pavadinimo rasti, ko gero, ir nepavyktų. Stebuklų eliksyras mano paprastai išsitraukiamas jau vėsų vėlų spalį, kai dar ne taip šalta, bet žvarbesnis vėjas jau kabina palto skvernus. Tolyn per visas Vėlines ir Padėkos dienas link lapkričio galo, ir štai pasaulis ima protėti dėl pirmųjų kalėdinių dekoracijų ir šventinių nuolaidų. Eglės, koncertai, fejerverkai, austriški turgeliai su meduoliais ir karštu vynu, vis storesni šalikai ir kaip niekada didelis šilumos poreikis visu gražumu pražysta gruodį, virš savęs nešdamas kybantį garų iš burnos ir skerstgatviuose skrudinamų kaštonų debesį. Truputį stebuklingas laikas, kai truputį liūdna ir kartu truputį iškilminga; kai nostalgija užgula visu savo svoriu, kad beveik nebežinai, kur praskaidrinti protą. Eidama iš namų mūvi ilgas zomšines pirštines ir beveik matai save iš šalies.

Image

Ne per saldus ir atnešantis šventę – štai toks būtų pagrindinis Elixir des Marveilles apibūdinimas. Pagrindiniai – medienos ir apelsino žievelės – akordai įsipina į gana neįprastą kvapo kompoziciją. Čia nerasite gėlių ir dantis klijuojančio cukraus. Kvapas pradžioje rodosi net sausas kaip išdžiūvusios ir nuo sakų spragsinčios malkos su trupučiu šalto eukalipto – pušies dvelksmo (iškaitintos saunos asociacija?) Nosis uodžia net kažkokią sūrstelėjusią natą, sumišusią su juodo kartaus šokolado kapotais gabalais. Nepaprastai originalu ir žavinga.

Nuostabi ir daug žadanti pradžia rutuliojasi į dervų ir ambros širdį, į ją įsiliejantį sandalmedį ir lengvus smilkalus, kedrą ir vos apčiuopiamą pačiulį. Kvapas salsvas, bet ne saldus, ne klampus ir ne tiesiog apelsiniškai šokoladinis. Jis veikiau salsvai sūrus kaip nežymiai suprakaitavusi oda ir kieto blizgančio 70% šokolado mišinys. Elixir des Marveilles ir jo masyvus oranžinis pusapelsinis atrodo ir kvepia kaip šventė, o ne atskiri jos komponentai. Tai ir traškantis židinys, ir karpomas dovanų popierius, ir prie žvakės džiovinamos apelsinų žievelės, ir laukimo prisipildęs oras, kuris pakylėja ir verčia sukti akis nuo plyšaujančių nuolaidų taškų, verčiau užsiimant rankdarbiais patiems brangiausiems.

Image

Atrodo, kad ir Romoje šiais metais mažiau skubėjimo ir isteriško pirkinėjimo. Gal kad išties stebuklai atsitinka ne iš kažkur, o iš vidaus. Ir laimingi tie, kurie gali turėti ramią ugnelę širdy ir patys sau susikurti šventę.

Calèche, visa galva aukščiau.

Jau kelintą dieną galima užuosti ateinantį rudenį. Iš naujo matyti tūkstančius žmonių, išbėgančių į gatves per pietų pertrauką, vitrinose išstatytas kanceliarines prekes, naujai pakabintą teatro sezono programą, augančias traukinių ir autobusų bilietų kainas, energingus pirmakursius su jų prakeiktu pasitikėjimu savimi ir naktines orgijas, blondines švedes su mini šortukais ir baltais teniso bateliais, vokietes su Converse, itales su Hogan, ispanes su visų vaivorykštės spalvų drugeliais plaukuose ir plaukuotomis rankomis. Pirmosios paskaitos devintą, užtinusios akys ir krūva nuorūkų laukiant dėstytojo, krizenimai ir rašinėjimai tušinuku ant rankų, apsilaupęs nagų lakas, nusirutuliavęs megztinis, neplauti plaukai, dar kelios cigaretės, sausainių trupiniai, krykštavimai ir krizenimai, draugių žviegimai, pietūs, pica, picos gabalai, eilės, dabar kava, man tokią, o man anokią, euras, euras dešimt, euras dešimt?? Vėlavimai, bėgimai atgal, dar viena cigaretė, paskaitos, pro langą kaitinanti saulė, nuobodulys, tušinuko barbenimas, nagų laupinėjimas, paraščių marginimas, krekerių kimšimas, vakaro planavimas, pabaiga, cigaretė, vertimasis per galvas, pigus vynas, kokteiliai, dušas, gabalas picos, vynas, kokteiliai, rėkimas ir žviegimas, svirduliavimas, dainavimas, stop.

Image

Mano pirmieji mėnesiai buvo beveik tokie. Tada ištirpsti arba ne, Continue reading “Calèche, visa galva aukščiau.”

Hermessence Vanille Galante, sad fishing nets of my father.

I saw The Postman when I was seventeen. That impression, that sea, that poetry! Brilliant Massimo Troisi, fascinating images, a sad and beautiful concept. Such a pure and windy mood, the postman’s bicycle, the bar in a yellow light, the big sky.

Hermès Hermessence Vanille Galante is the movie morning scent with fishermen island shores and small lives within them; with the postman Mario’s wobbly bicycle, his sad and shy face, his silent language and the woman he loved so much. There was also his touching kindness for which you begin to wonder how one can live in the sun and nonetheless carry the non-existence in his face; how one can look at the flowers growing between the rocks and have absolutely nothing.

Image

Vanille Galante is a salty breeze blowing straight to your face; it’s a cliff in front of you; it’s dreamy thoughts on the beloved one. It’s reaching for someone to share with because your thoughts are too large. It’s sincere innocence, it’s ignorance of bad and fear of good.

Il_postino

In the most poetic and heartbreaking movie scene in which Mario records various sounds of nature, there’s a sound he calls sad fishing nets of my father. That’s how he finally resolves the metaphor enigma after many attempts with his friend Pablo Neruda. Fishermen and their empty nets is probably the saddest metaphor ever; such as strange but deep Mario’s face, sounds of small and big waves, rustling bushes, clean thick yellowish glasses, nightshirt, letters, bicycle, wind, letters, water, infinity.

Image

The Hermessence fragrance is very interesting and balmy. However, even if it’s dedicated to vanilla, it’s not edible and not candied. Vanille Galante is neither sticky nor nauseously sweet – it’s… salty. Salty in the way it’s mixed with salty air rather than with wet sea mud. The perfume flies like a gust of wind from the sea which also brings a feminine feeling: some light flowery vanilla and ylang-ylang. At the end everything calms down in a beautiful woody base with a bit of tobacco, cognac and masculine silence to bite the bullet.

It’s a perfume-poetry. Perfume-sadness…as tiny as a life of a postman with a big deep soul.

Hermessence Vanille Galante, liūdni mano tėvo tinklai.

Pirmąkart pažiūrėjau Il Postino septyniolikos. Koks įspūdis, kokia jūra, kokia poezija! Genialus Massimo Troisi, nuostabūs vaizdai, graži ir liūdna mintis. Kokia švari ir vėjuota nuotaika, paštininko dviratis, gelsvai nutviekstas baras, didelis dangus.

Hermès Hermessence Vanille Galante yra šio filmo ryto kvapas. Žvejų salos krantai ir maži gyvenimai juose. Paštininko Mario klibantis dviratis, jo liūdnas drovus veidas, jo tyli kalba, jo taip didžiai mylėta moteris. Ir tas jo gražus gerumas, dėl kurio klausi, kaip gali gyventi toks saulės nušviestas ir nešiotis nebuvimą veide; kaip gali žiūrėti į tarp uolų augančias gėles ir neturėti visai nieko.

Image

Vanille Galante yra jūros sūrumo kvapą tiesiai į veidą atnešantis vėjas, skardis po kojomis, svajingos mintys apie mylimąją. Tai siekis kito, nes nebetelpi paties savo ankštose mintyse ir nori dalintis. Tai nepažinojimas pikto ir baimė gero; tai ir nuoširdus naivumas, na ir kas, kad suaugusio. Continue reading “Hermessence Vanille Galante, liūdni mano tėvo tinklai.”