Remarkable People: naujas ELDO ironijos pliūpsnis

Etat Libre d’Orange nenustoja stebinti fantazija ir kuria kvapus – idėjas. Kas pažįsta šių kvepalų namų braižą, su kiekviena nauja kompozicija tikisi sulaukti ir viso paketo ironijos – būtent ja ir paremta šio prekino ženklo filosofija. Kvepalai, kurie padeda…jaustis kitaip. Rugsėjo pradžioje Florencijoje vykusioje laukiamiausioje parfumerijos parodoje Pitti Fragranze kalbinau Thomas Lindet – ELDO viešųjų ryšių ir marketingo specialistą, kuris patvirtino jau ir taip apie ELDO sklandantį mitą: tai kvepalai, sudrebinantys ne tik nosį, bet ir smegenis.

Iki kaulų smegenų paryžietiški ir labai kampuoti. ELDO marketingo strategija tobulai išpildo kiekvieną su pojūčiais susijusį aspektą. Aštrios geometrinės kvepalų flakono formos verčia tikėtis ir aštrios minties viduje. Prancūzijos vėliava, įvilkta į prekinio ženklo logotipą ir užklijuota ant briaunos, slidus ir sunkus kamštelis byloja viena – tai XXI amžiaus kūriniai, akį glostantys švaria estetika ir minimalistiniais sprendimais.

Po puikaus dizaino akis pastebi pavadinimą. Ir čia ELDO nesikuklina ir smogia tiesiai. Prisimenate laikus, kai furorą sukėlusios Nuostabiosios Išskyros, Daugiabučio Kekšė ar Kalėdos Balkone vertė kraipyti galvą ir klausti – ar tai tik provokacija ir koks galėtų būti ELDO klientas. Dabar, praėjus nemažai laiko po pirmųjų audros bangų, aišku viena – ELDO neabejingi  šiuolaikiški, plačių pažiūrų ir – svarbiausia – humoro nestokojantys piliečiai. Rinktis kvepalus kaip iššūkį, pagalvoti apie kvapą kitaip, apsipurkšti jazminais ir cigaretėmis, kvepėti NIEKUO, provokuoti, versti mąstyti, versti klausti, versti reaguoti save ir aplinką. Kvepalai – konceptas, kurie, užuot pabrėžę kvapo kompoziciją (kuri, sukurta Paryžiaus širdyje, nekelia abejonių), virš visko iškelia būseną. Nes nėra taip svarbu, kas buteliuko viduje; svarbiau, kaip TU jausiesi pasikvėpinęs. Ir daugiabučio kekšė kartais yra būtent tai, ko reikia.

Praėjusiais metais Londone atidarę POP-UP prekybos tašką, ELDO viršijo visus lūkesčius. Drąsūs ir ironiški, jie nesunkiai patraukia jaunimo dėmesį ir yra apskritai patogūs miesto kultūrai, kur dažnai dėl neįmanomo tempo pritrūksta laiko ir noro studijuoti penkiasdešimtą vilkdalgį. Neseniai sukūrę reklaminę kampaniją Monumental Fragrances kaip pagrindinį prekinio ženklo šūkį, ELDO išlieka pasiutusiai paryžietiški, ir kviečia pažinti… save.

etat

Naujausi pasirodę ir šviežiai pristatyti Remarkable People yra šampano purslais apsipylęs kvapas. Pirmosios natos tiesiog trykšta burbuliukais ir gaiviais greipfruto lašeliais, iš giliau lendantis santalmedis lengvai pasaldina vaisinę puokštę ir kuria itin ananasinį įspūdį. Kvepia taip puikiai lengvai ir pretenzingai (!), kad mintys lekia į vakarėlį, kur skamba taurės ir po stalu liečiasi kulkšnys. Kartu jaučiamas kardamonas, karis ir juodieji pipirai prideda sausumo ir vyriškumo. Išties, kvapas sekundėmis primena kažkokius vyriškus kvepalus ar odekoloną , bet iš gilumos tyliai sliūkina gurmaniška nata su labai lengvais ir neįkyriais vaniliniais pyragaičiais.

Šiltas ir truputį balzaminis, Remarkable People yra tikrų tikriausias šventės kvapas. Saulėtas, putojantis ir žaižaruojantis, jis šildo ir kelia šypseną.

You Know Who You Are (tu žinai, kas esi), skelbia kvepalų reklaminės skrajutės antraštė. ELDO ir vėl pataiko tiesiai į dešimtuką arba tiesiai į paširdžius, nes kviečia pasidovanoti šventę… sau. Ir nesvarbu, kokiu laipsniu esi svarbus kitiems, juk svarbiausia, ką galvoji ir kas esi tu pats.

Net jei ir kitiems nė motais.

Advertisements

Narciso Rodriguez For Her: vaistai sielai.

Pristatytas 2003-iais metais JAV ir iškart susilaukęs didžiulio pasisekimo, pirmasis dizainerio Narciso Rodriguez kūrinys – idėja buvo įgyvendinta dviejų genialių nosių – Christine Nagel (Miss Dior Cherie, Theorema, Delices, ) ir Francis Kurkdjian (pristatyti nereikia) dėka. For Her ilgus metus stovėjo labiausiai apšviestose Douglas lentynose šalia J’adore ir Chance ir tikriausiai dėl to niekada per daug netraukė padoriai jų išbandyti. Koks bent šiek tiek marketingą išmanantis savininkas į perkamiausių kvepalų lentynas, užgrūstas parfumeriniais saldainiais, sausainiais ir visokiais One Direction einamais kompotais, statytų gerą (= sudėtingą ir prieš vidutinį linksmai kvailutį Bright Crystal skonį spjaunantį) kvapą?


Narciso Rodriguez For Her pilka piemenaitė, apsijuosusi kasa, įtikina ir parduoda iš pirmo žvilgsnio. Jau pačios nuotraukos grafika, jos aštrūs kampai, kaulėti pečiai ir veidą apšviečianti balta šviesa, iškelianti aureolę ir metanti visą kita šešėlin – spinduliuoja kiek makabrišką ir sudėtingą kvepalų nuotaiką. Ir išties – pirmosios kompozicijos natos atsiveria keista apelsinžiedžių ir osmanto puokšte su spygliais. Kvepia ne nekaltomis gėlytėmis ir vasara Italijoje, o kažkuo kartoku.

Gana stipriai išreikšta bergamotė pradžioje suteikia sultingumo ir šviežumo; kartu ir apelsinžiedžiai kvepia žaliai ir intensyviai, lyg trintum juos tarp pirštų ir uostum pačius syvus, iš stiebų besiveržiantį aitroką aromatą. Kvapas beveik piktas, pradinės natos nusivadėja ir visu grožiu išnyra muskusas, kuris ne, nekvepia skalbiniais, o atvirkščiai – yra tirštas, purvinas ir gyvuliškas. Širdyje įgauna apvalumo ir solidumo dėl įsipinančios ambros, ir kuo tolyn, tuo labiau leidžia nagus atgal. Jaučiama žemėta ir sausoka vetiverija, bazėje minkštai įsileidžianti vanilę ir paverčianti viską kašmyro šaliu, į kurį norisi įkniaubti nosį ir būti taip iki gyvenimo galo.

Laikosi neįtikėtinai ilgai.

For Her primena sirupą nuo kosulio. Tirštą ir klampų, salsvą, bet kartų. Tas kartumas persekioja ir niekur nedingsta, jis kažkoks kilnus ir dvasingas, ramus, bet nuolatinis. Kaip dulkės, purvas ir, vienok, Dievas virš galvos.

Promenade a Versailles Pour Elle: Versalis ir popkornai.

Sofia Coppola filmas apie Mariją Antuanetę tapo toks pat paauglių dievinamas kaip ir Amelija iš Monmartro savo laiku. Labai visaip rožinis, šnarantis, spalvotas ir nekaltas ant smūgio išpopuliarino prancūziškų macaron fotografavimą, pirkimą ir aikčiojimą reikia nereikia, skanu neskanu. Nors pats filmas tikrai gražus ir spalviškai malonus akiai.

Parfums du Château de Versailles teigia savo iki šiol išleistus tris kvapus atkūrę iš tikrų Versalyje išlikusių receptų karalių kvepalams gaminti. Pasitelkę į pagalbą sintetines molekules, jie iš numirusių prikėlė XVII-o ir XVIII-o amžiaus karališkosios šeimos parfumerių kompozicijas, o tai reiškia, ir karalienės Marijos Antuanetės kasdienybę gaubusius aromatus. Žinoma, natose nurodomų popkornų ir ananasų, ko gero, nerastume Versalio archyvuose, tačiau jei pastarieji komponentai padeda atskleisti to meto atmosferą ar yra tam tikrų sudedamųjų dalių kvapai – atitikmenys, belieka tik paploti išradingumui.

Promenade a Versailles Pour Elle yra tiesiogine prasme gyvenimo džiaugsmo kvapas. Jau pirmosios natos išsiskleidžia šviežiais sultingais vaisiais – vyšniomis, mandarinais, ananasais. Rūgščiai gaivi ir seiles burnoje kaupianti pradžia. Ant vaisių užgula žaižaruojanti šipro paklodė ir kvapas virsta trykštančiais šampano purslais. Po kelių minučių vaisinė rūgštelė nuslūgsta ir įsileidžia stabilesnį gėlinį charakterį. Bet ir vėl – nei vienas vaisius ir nei viena gėlė negroja pati viena, – tai puokštės ir krepšiai frezijų ir rožių, tai vazos kriaušių ir apelsinų. Visko daug, bet kvapas neguldo ant žemės, nenusaldėja. Širdyje įsivyrauja muskusinė rožė su…šilta popkornų nata.

Garbės žodis, tie popkornai čia ne tik pavadinime. Įsiuosčius gana ryškiai juntamas kino salės kvapas su jaukiu paspragintu dūmeliu, kuris bazėje gana harmoningai susilieja su pačiuliu, nusistovi ir po linksmybių atsigula nusnūsti. Visiškai atsidavęs glamonėms ir lengvai apsvaigęs; tiesiogine šio žodžio prasme skanus. Putojantis, žaižaruojantis, palaimingai besišypsantis ir užmerkiantis akis. Gaivus, mergaitiškas, bet ne pigus aromatas saulėtai dienai, kurios vienintelis rūpestis gali būti kurioje pusėje šiandien nusipiešti apgamą.

Histoires de Parfums 1969 and sexual revolution.

What perfume should one use for parties and relaxing talks followed by one or two cocktails? Something not heavy and not suffocating, not too subtle and not sad. Leave L’Heure Bleue for gloomy days and feminine raincoats. Forget the candied La Vie est Belle and beloved classics: choose something stunning and unexpected but not necessarily plain.  Such an original and intriguing fragrance with no teenage candyfloss is Histoires de Parfums 1969, inspired by the sexual revolution with Woodstock, hippies and love.

Image

What is it about? What revolution? What does revolution smell like? Gunpowder, sweat, dust? Or maybe like peaches, coffee and cocoa powder? Maybe like cardamom, rose and patchouli? The first notes of 1969 bring a fruity boozy blast. I immediately imagine dried pineapples and apricots dusted in sweet white powder. What is next? Pure and clear rum. Coffee steam. Then comes patchouli which is why the fragrance gets so peculiar. Dry cocoa patchouli does not care about others and covers the initial peaches and pineapples. If there was just a drop of patchouli too many, the whole 1969 composition would immediately turn into a nauseous rotten fruit in a sticky plastic bag. Fortunately, the amount of patchouli here is just right and instead of ruining everything it reduces its power and helps the fruity side bloom.

The scent becomes undefinable. It seems as if there were two perfumes at once and they do not know what they are doing together. On the other hand, there is a strange idea of integrity and the feeling that nothing exists for no reason. After the head notes fade away, a new sensation of something sour takes place: it must be hibiscus tea, better known as karkadé.

An intensely red and fresh impression gets softer and more subtle on skin rather than on paper. There is also a little bit of rose, clove, cardamom, musk and bitter cocoa – everything dressed up in a boozy peachy fog.

Image

1969 is a new experience for tired and disappointed noses. Yes, it is rather sweet – can be too sweet for every day use. A nice and smooth base of musk and not-too-much patchouli remains very rounded and appealing. It is sweet but not candied. It might seem rather primitive, however it turns up to be much more complicated. It is sour yet very feminine. It loves itself and can be happy for others. It is different. Relaxed and with no thick skin.

Especially suitable for a night out and for an open back dress. Let the revolution begin in the head.

Histoires de Parfums 1969 ir seksualinė revoliucija.

Kuo kvėpintis vakarėliams ir neįpareigojantiems pokalbiams prie vieno kito kokteilio? Kaip nors nesunkiai ir nedusinančiai, ne per daug subtiliai ir neliūdnai. Palikite L’Heure Bleue apsiniaukusioms dienoms ir įliemenuotiems lietpalčiams. Pastumkite į šalį ir cukrinius La Vie est Belle, ir numylėtą klasiką: pasirinkite kažką visiškai netikėto ir nenuspėjamo, bet nebūtinai paprasto. Kaip tik toks – itin originalus ir intriguojantis, bet vis tiek suaugęs ir nepretenduojantis į paaugliškus saldėsius – yra Histoires de Parfums kūrinys 1969: aliuzija į seksualinę revoliuciją kartu su Vudstoku, hipiais ir meile.

Image

Apie ką jie? Kokią revoliuciją? Kuo kvepia revoliucija? Paraku, prakaitu, dulkėmis? O gal persikais, kava ir kakavos milteliais? Gal kardamonu, rože ir pačiuliu? 1969 pirmosios natos pritrenkia vaisiais ir alkoholiu. Iškart įsivaizduoju lyg ir džiovintus ananasus, lyg ir abrikosus, jau gerokai apčiupinėtus ir apsivėlusius savo baltose dulkėse. Kas toliau? Aiškus ir skaidrus romas. Kavos garas. Čia pat išnyra ir pačiulis, dėl kurio šis kvapas ir įgauna savitumo. Sausokas kakavinis pačiulis, kuris ateina ir užkloja visus persikus ir ananasus, ir atrodo, lyg būtų truputį sau. Jei jo būtų nors lašeliu daugiau, visa 1969 natų puokštė bemat pavirstų pykinančiu supuvusiu vaisiumi lipniame plastikiniame maišelyje. Bet, laimei, čia jo tik tiek, kiek reikia, ir jis leidžia skleistis vaisinei kompozicijos pusei.

Kvapas tampa neapibrėžiamas. Jis lyg ir suplaktas iš dviejų kvepalų, nesiderinančių tarpusavyje, tačiau tuo pačiu lyg ir palengva vysto vientisumo idėją. Apsiraminus pradinėms natoms galvon ateina ryškus palyginimas su rūgštelėjusia arbata karkade. Sodriai raudonas ir gaivus įspūdis visgi ant odos skleidžiasi daug minkščiau ir subtiliau negu atrodytų. Truputis rožės, truputis gvazdikėlių, šiek tiek kardamono, muskuso ir karčios kakavos. Ir viskas įvilkta į persikinį alkoholinį šipro rūką.

Image

1969 yra visiškai naujas potyris pavargusiai ir viskuo nusivylusiai nosiai. Taip, jis saldokas – gal dienai būtų per saldus. Graži ir minkšta bazė nusistovi kaip harmoninga muskuso ir pačiulio (ir vėl – nepadauginto) sąjunga. Jis saldus, bet ne konditeriškai saldus. Jis lyg ir atrodytų primityvokas, bet išties yra kur kas sudėtingesnis. Jis rūgštokas, bet labai moteriškas. Jis myli save ir moka džiaugtis kitais. Jis kitoks. Atsipalaidavęs ir nusimetęs kietus šarvus.

Ypač tinkamas naktiniams išėjimams ir suknelėms su atvira nugara. Tegu revoliucija prasideda nuo galvos.

Devil in Disguise, niekada nekalbėkite su nepažįstamais.

Iš tų nervų imti ir prisikvėpinti…rabarbarais.

Nerandi, kur dėti akių, nes atrodo, kad gatvėje visi spokso. Mark Buxton 2012-aisiais pristatė piktą ir pavojingą kvapą Devil in Disguise. Kaip tik tokioms dienoms kaip šiandien. Eikite jūs visi po velnių su savo Louis Vuitton dirbtiniais tašiukais, blizgančiais kedais ir laisvų rankų įranga.

Devil in Disguise yra tiesiai šviesiai padėjęs kvapas.

Image

Pirmosiomis sekundėmis aštrus, rūgštus, aitrus žolinis ir besispjaudantis rabarbaras trenkia į nosį iš visų jėgų, aptemdydamas akis kaip kokia didelio įtūžio pilna akimirka. Neskanus ir atstumiantis, bet vis tiek kažkoks gerai sudėtas. Sumišęs su kutenančiu ir graužiančiu imbieru, rabarbaras, tokia vulgari daržovė, pribloškia ir verčia kelti antakį: kaip jis drįsta?

Bet. Velnias nebūtų velnias, jei lygiai kaip “Meistre ir Margaritoje” neatsisėstų ant suoliuko lyg niekur nieko, kaip tiesiog prašalaitis, ir neimtų nekaltai kalbinti. Ir štai tu, nekaltas ir paprastas žmogus, jau ir nebepastebi, kuriame dialogo taške susipainiojai ir pats stebiesi savo atsakymais. Nes ir kvapas keičiasi: iš po rūgštaus paviršiaus netikėtai atsiveria balti magnolijų ir apelsinų žiedai. Kvaitulinga ir fantastiška nuotaika su lašeliu magijos, kurioje nebeatskiri, nuo kada pradėjai sapnuoti.

Image

Devil in Disguise su nuostabia truputį žoliška širdimi skrenda per naktį, palikdamas salsvai sūrų ir malonų gėlių (ir gėlių stiebų) debesį. Ir tik paryčiais išnyra sunkiai besimarkstantis medinis pačiulis ir vetiverija, ir minkštas sausas muskusas. Atrodo, kad tuoj prabusi ir matai save prabudusį. Bet neprabundi.

Nuostabus kvapas – kaukė, pilnas pykčio ir ironiškos šypsenos, o gal nei vieno, nei kito. Kvapas iš kitur, kai norisi, kad visi prasmegtų skradžiai žemę. Tik ne jūs pats, žinoma.