MdO Tubéreuse: the reason to wear tuberose.

It’s a nice habit to connect perfumes with cities. It makes you instantly remember the squares you’ve seen, the language people were speaking and the ice-cream you were eating on a bench every single time you smell that perfume. Undoubtedly, it’s quite an expensive tradition to buy a new perfume for every trip abroad. However, a similar result can be obtained by simply entering a random perfume store and trying a scent you don’t know yet. Even if you won’t buy it immediately, it will be enough to take you back to the holidays each time you’ll smell it by chance. I experienced the same feeling in Milan when I was a teenager and blindly bought Après l’Ondée; and every time I go to Rome I find it in Mona di Orio Tubéreuse.

Rome greets you with a unique smell you can find only there, no matter what season it is. I usually start my tour in Piazza di Spagna with horses waiting for curious tourists who want to take a carriage ride. The famous Spanish Steps are always covered by bright fuchsia flowers; the air is full of cold travertina and fountain water scents; you can easily catch a whiff of coffee in the mornings and a steam of roasted chestnuts in the evenings; you sniff freshly shaved and elegant men, high quality leather and ironed crispy shirts.

DSCF1891

Mona di Orio Tubéreuse is probably the most wearable tuberose for those who are normally afraid of this extravagant flower. Usually it’s unbearably intoxicating and sometimes can even lead to a headache. That’s why few people choose tuberose for everyday use and often leave it only for special evening occasions or at least sniff it from the bottle never daring to spray it on themselves (because strong and excessive perfumes could and should be appreciated and loved even if you don’t use them as you’re supposed to).

Mona di Orio’s tuberose has become love at first sniff and it at once reminded me of something I can never figure out. Sugar and lemon? Lemon with sugar? Indeed, the top notes smell of citrus and something bitter, officially listed as bergamot and pink pepper. I can feel a slightly bitter and sour peel of a juicy lime, floating in a frozen Martini Bianco glass. The scent is fresh, crisp and green, but not too much. It seems as if there was some vegetable note, then I see an airy coconut. It soon starts to change and reveals marvelous benzoin and heliotrope, emphasizing the milkiness. Being beautifully milky and smooth, it doesn’t drown the green tuberose, which never gets intense and sweet, but rather remains raw and transparent. The scent is really more about the leaves of the tuberose and wet soil (though with no mushroomy patchouli!)
A graceful tuberose after rain, very lightweight and floating, yet never simple and bathroom-fresh. The base notes are creamy and musky, however Tubéreuse is quite a linear fragrance. Extremely lively and shimmering but intimate and caressing at the same time. Like Rome.

A wonderful unisex, which stunningly works on men and literally makes you go crazy no matter who you are. Unfortunately, it lasts just a few hours on skin, but then again – for a moment of euphoria you could forgive everything to The Eternal City.

Advertisements

MdO Tubéreuse: kvapas bijantiems tuberozos.

Surišti kvepalus su miestais – gražus įprotis, leidžiantis kiekvienąkart įkvėpus prisiminti ir aikštes, kurias aplankei, kalbą, kuria kalbėjo žmonės ir ledus, kuriuos valgei centre ant suoliuko. Kiekvienoje kelionėje pasidovanoti sau ir naujus kvepalus – tiesa – gana netaupi tradicija. Kartais pakanka užsukti į parduotuvėlę ir testuojant atrasti dar nebandytą aromatą, kuris, net jei ir nebus iškart nupirktas, visiems laikams įsilies į atmintį, ir, kitąkart užuostas, šviesos greičiu nukels atgal į atostogas. Paauglystės metais tokiais tapo Milane aklai pirkti Après l’Ondée, o iki tol savo kvepalų neturėjusi Roma įlindo į Mona di Orio Tubéreuse buteliuką.

Kiekvienąkart nuvažiavus, Roma pasitinka savo išskirtiniu ir tik jai būdingu kvapu nepriklausomai nuo metų laiko: mano pasivaikščiojimas visada prasideda nuo Ispanijos aikštės, kurioje pakinkyti žirgai laukia norinčių pasivažinėti karieta turistų. Žymieji laiptai visada nukloti fuksijos spalvos gėlėmis; ore susimaišo šalto marmuro ir šnypščiančio fontano vandens, ryte iš barų atskriejančio kavos garo, o pavakary vežimaityje kepinamų kaštonų, švariai nusiskutusių vyrų, išdirbtos odos ir išlygintų marškinių kvapai.

DSCF1891

Mona di Orio Tubéreuse yra, ko gero, labiausiai dėvima tuberoza tiems, kuriuos paprastai ši išraiškinga gėlė gąsdina. Nepakeliamai svaigi ir kartais net iki galvos įsiskaudėjimo stipri ir viską persmelkianti tuberoza dažnai nurašoma kasdieniam kvėpinimuisi ir paliekama jei ir ne išėjimams į teatrą, tai bent karts nuo karto pauostymui iš mėginėlio ar miniatiūros. Nes žavėtis ir mylėti ją visada galima ir reikia – kas, kad ir nenaudojant pagal paskirtį.

Mona di Orio tuberozos interpretacija tapo meile iš pirmo purkštelėjimo, iškart nukėlusia į prisiminimą kažko, ko niekaip neišeina ištempti lauk. Cukrus ir citrina? Citrina su cukrumi? Išties, viršutinės natos kvepia citrusais ir kažkuo kartoku, oficialiai įvardijamu kaip bergamote ir rausvaisiais pipirais. Jaučiu kartoką ir kartu rūgščią sultingo laimo žievelę, įmestą į baltą Martini. Kvapas šviežias, traškus ir žalias, bet ne per daug; kvepia lyg ir kažkokia daržove, lyg ir tolimu kokosu.  Tuoj pat ima kisti ir pamažėle visu gražumu atsiskleidžia benzoinas ir heliotropas, pabrėžiantys kvapo pieniškumą. Nuostabiai pieniškas ir švelnus, jis visgi neužgožia tuberozos žalumos, – nors ir ji niekada netampa intensyvia ir saldžia, o veikiau išlieka permatoma ir gaivi. Kvepia daugiau tuberozos lapais ir drėgnomis žemėmis, lyg būtų ką tik nuliję,- bet ir čia išlaikoma pusiausvyra ir kvapas nepasisuka į grybišką pačiulio pusę. Jis visada lengvas ir sklandantis, bet ne gaivus ir ne paprastas. Bazėje stipriau jaučiamas muskusas, bet apskritai Tubéreuse pakankamai linijinis. Labai gyvas ir žaižaruojantis, bet tuo pačiu prisijaukinantis ir glostantis. Kaip Roma.

Nuostabus unisex, nuostabiai skambantis ant vyrų ir verčiantis pamesti protą nepriklausomai nuo lyties. Deja, ant odos užsilieka tik porą valandų, bet amžinajam miestui galima atleisti ir tai už akimirką svaigaus įspūdžio.

Violette Fumée, o tada nors ir tvanas.

Rugsėjį turėjau garbę pakalbėti ir paklausyti naujausių kvepalų Violette Fumée pristatymo iš paties Jeroen Oude Sogtoen, Mona di Orio parfumerijos namų įkūrimo bendrapartnerio, likusio vieninteliu šio kvepalų ženklo atstovu po netikėtos Monos mirties. Violette Fumée – paskutinis Monos kūrinys, dedikuotas būtent Jeroen – jo asmenybei, jo prisiminimams ir jo mylimiausiems komponentams.

o.21094

Violette Fumée, pasirodęs rinkoje tik prieš mėnesį, yra šviežiausias Les Nombres d’Or kolekcijos (kvapą gniaužiančių mono-charakterio aromatų, tarp kurių yra ir nuostabioji žaižaruojanti tuberoza, ir žymusis brangusis agarmedis) narys. Oficiali Violette Fumée ingredientų puokštė juodu ant balto rodo našlaitę ir jos lapus, rožę, levandą, bergamotę, briedragę, opoponax, mirą ir kašmyrą. Teoriškai.

Praktiškai Violette Fumée  – neapsakomas aprūkęs ir gilus sapnas, jau nuo pirmo įkvėpimo užbūręs ir užhipnotizavęs iki mirsiu-turėsiu stadijos. Tai kvapas – rūkas, o gal rūko kvapas, gal scena iš filmo “Kiti” su tirštoje miško baltumoje klaidžiojančia heroje. Tai kvapas, kuris skandina, gramzdina ir traukia į save, tuo pačiu apkabindamas ir švelniai glostydamas kaklą. Matau jį vėlų rudenį su jau pūvančiais lapais po kojomis ir šviežia drėgme, tvyrančia ore. Matau jį ant laukiančios iškvėpintos skaros ankstų rytą, kai taip šalta keltis ir rengtis; ir vėlią popietę, kai jau temsta ir pareini namo prie knygų ir arbatos, ir gyveni truputį ant ašmenų.

nd.18872

Pirmosios kompozicijos natos padvelkia vėsia ir traškia levanda, susimaišiusia su bergamote. Neįtikėtinai kokybiška ir vaizdinga, pakylėjančia ir energizuojančia, bet ne per daug. Po kelių minučių kvapas įgauna gana aiškią dūmo kryptį: tai minkštas pypkės tabakas, į kurį tuoj pat įsilieja zomšos ir kašmyro švelnumas… ir čia kvapas užgriūna visu savo svoriu, natos nebeturi nei pradžios, nei pabaigos, bet kaip muzika plaukia viena iš kitos, sunkiasi ir pinasi išvien. Belieka užsimerkti ir bandyti sugauti trapią našlaitę tabako debesyje, turkišką rožę, ištirpstančią sausokoje pudrinėje bazėje. Čia pat ir vetiverijos solidumas, ir Viduržemio šalavijas, ir gilyn traukianti prabangi mediena, ir sodrios minkštos dervos… Ir viskas lyg per miglą, lyg besivejant baltą kylantį dūmą.

Gal vaiduokliai iš tiesų esame mes patys?

Violette Fumée susipina stiprūs vyriškojo prado tonai ir širdį kutenantys gourmand akordai. Nustebau, kad daug kas jį laiko visgi labiau vyrišku kvapu. Man šis Mona di Orio kūrinys vienareikšmiškai kybo virš lyties, virš amžiaus ir virš žemiškų rūpesčių. Kalbant apie rūpesčius, pradėti taupyti galima jau dabar, nes šis nepaleidžiantis narkotikas gali būti jūsų už nei daug nei mažai – 230 eurų už 100ml. O tada nors ir tvanas.