Hermessence Poivre Samarcande, ąžuolas ir pipirai.

Nedaug kas komunikuoja prabangą ir gerą skonį taip kaip Hermès linijos Hermessence aromatai: su jau aprašytu poetiškuoju Vanille Galante į Hermessence kolekciją stoja 2004-aisiais išleistas Poivre Samarcande – visai kitų natų ir kito charakterio, bet ne mažiau ypatingas kvapas.

poivre-sacramande

Ąžuolas, pipirai, kmynai ir paprika. Jean-Claude Ellena ir čia išlaikė savo nesupainiojamą švarų, minkštą ir išgrynintą braižą, kuriame kvapas pakimba tarp kūno ir dangaus, ir susilieja su oru, geriausiai drėgnu. Dauguma Hermès kvepalų gražiausiai skleidžiasi lyjant, telkšant baloms ar griaudžiant tvankiame ore prieš audrą. Ne išimtis ir Poivre Samarcande,- keistas, minkštas ir gerai sudėtas.

Pirmosios natos išsiskleidžia garsiais ir kandančiais pipirais ir sausais kmynais senoje virtuvėje medinėmis spintelėmis. Išnyra solidi ąžuolinė atrama, į kurią įsikibę prieskoniai sušyla, lenda šioks toks sakingumas. Kvapas minkštėja itin greitai, iš vienos pusės tampa lengvai muiliškas ir net vandeningas (arbūziškas?) su paprikos skonio traškučiais, tačiau visada prilaikomas stabilios medienos natos.

Labai jaukus ir neišsišokantis, savo nuotaika primena Dostojevskio “Paauglį”, pasiryžusį šiandien iš princo pareikalauti savo uždirbtų 50 rublių. Dėl gero tono pokalbis prasideda ir rutuliojasi apie nereikšmingus dalykus, siekiant atidėti klausimą pabaigai, tačiau pradinis ryžtas greitai išgaruoja ir, užuot natūraliai lyg tarp kitko paklausęs, jaunuolis kaip žirnius išberia pasiruoštus žodžius, išrausta ir susigėsta pats savęs. O tada galvoja ir pergalvoja, kaip kambaryje sėdinčiųjų žvilgsniai taip ir siekia jį įžeisti, kol galiausiai atsistoja, atsiprašo princo ir išbėga.

Štai toks keistas, bet itin artimas ir pažįstamas, yra Poivre Samarcande. Kilnus, orus, nuoširdus ir degančiais skruostais. Pilnas dvejonių, bet labai tikras, ir, kaip ir dera įspūdingai brangenybei už 185 eurus, po kelių valandų kaip dūmas išnykstantis.

Advertisements

Elixir des Marveilles, išlaikytos Kalėdos.

Hermès namams Jean-Claude Ellena prieš septynerius metus sukurtam Elixir des Marveilles geresnio pavadinimo rasti, ko gero, ir nepavyktų. Stebuklų eliksyras mano paprastai išsitraukiamas jau vėsų vėlų spalį, kai dar ne taip šalta, bet žvarbesnis vėjas jau kabina palto skvernus. Tolyn per visas Vėlines ir Padėkos dienas link lapkričio galo, ir štai pasaulis ima protėti dėl pirmųjų kalėdinių dekoracijų ir šventinių nuolaidų. Eglės, koncertai, fejerverkai, austriški turgeliai su meduoliais ir karštu vynu, vis storesni šalikai ir kaip niekada didelis šilumos poreikis visu gražumu pražysta gruodį, virš savęs nešdamas kybantį garų iš burnos ir skerstgatviuose skrudinamų kaštonų debesį. Truputį stebuklingas laikas, kai truputį liūdna ir kartu truputį iškilminga; kai nostalgija užgula visu savo svoriu, kad beveik nebežinai, kur praskaidrinti protą. Eidama iš namų mūvi ilgas zomšines pirštines ir beveik matai save iš šalies.

Image

Ne per saldus ir atnešantis šventę – štai toks būtų pagrindinis Elixir des Marveilles apibūdinimas. Pagrindiniai – medienos ir apelsino žievelės – akordai įsipina į gana neįprastą kvapo kompoziciją. Čia nerasite gėlių ir dantis klijuojančio cukraus. Kvapas pradžioje rodosi net sausas kaip išdžiūvusios ir nuo sakų spragsinčios malkos su trupučiu šalto eukalipto – pušies dvelksmo (iškaitintos saunos asociacija?) Nosis uodžia net kažkokią sūrstelėjusią natą, sumišusią su juodo kartaus šokolado kapotais gabalais. Nepaprastai originalu ir žavinga.

Nuostabi ir daug žadanti pradžia rutuliojasi į dervų ir ambros širdį, į ją įsiliejantį sandalmedį ir lengvus smilkalus, kedrą ir vos apčiuopiamą pačiulį. Kvapas salsvas, bet ne saldus, ne klampus ir ne tiesiog apelsiniškai šokoladinis. Jis veikiau salsvai sūrus kaip nežymiai suprakaitavusi oda ir kieto blizgančio 70% šokolado mišinys. Elixir des Marveilles ir jo masyvus oranžinis pusapelsinis atrodo ir kvepia kaip šventė, o ne atskiri jos komponentai. Tai ir traškantis židinys, ir karpomas dovanų popierius, ir prie žvakės džiovinamos apelsinų žievelės, ir laukimo prisipildęs oras, kuris pakylėja ir verčia sukti akis nuo plyšaujančių nuolaidų taškų, verčiau užsiimant rankdarbiais patiems brangiausiems.

Image

Atrodo, kad ir Romoje šiais metais mažiau skubėjimo ir isteriško pirkinėjimo. Gal kad išties stebuklai atsitinka ne iš kažkur, o iš vidaus. Ir laimingi tie, kurie gali turėti ramią ugnelę širdy ir patys sau susikurti šventę.

Calèche, visa galva aukščiau.

Jau kelintą dieną galima užuosti ateinantį rudenį. Iš naujo matyti tūkstančius žmonių, išbėgančių į gatves per pietų pertrauką, vitrinose išstatytas kanceliarines prekes, naujai pakabintą teatro sezono programą, augančias traukinių ir autobusų bilietų kainas, energingus pirmakursius su jų prakeiktu pasitikėjimu savimi ir naktines orgijas, blondines švedes su mini šortukais ir baltais teniso bateliais, vokietes su Converse, itales su Hogan, ispanes su visų vaivorykštės spalvų drugeliais plaukuose ir plaukuotomis rankomis. Pirmosios paskaitos devintą, užtinusios akys ir krūva nuorūkų laukiant dėstytojo, krizenimai ir rašinėjimai tušinuku ant rankų, apsilaupęs nagų lakas, nusirutuliavęs megztinis, neplauti plaukai, dar kelios cigaretės, sausainių trupiniai, krykštavimai ir krizenimai, draugių žviegimai, pietūs, pica, picos gabalai, eilės, dabar kava, man tokią, o man anokią, euras, euras dešimt, euras dešimt?? Vėlavimai, bėgimai atgal, dar viena cigaretė, paskaitos, pro langą kaitinanti saulė, nuobodulys, tušinuko barbenimas, nagų laupinėjimas, paraščių marginimas, krekerių kimšimas, vakaro planavimas, pabaiga, cigaretė, vertimasis per galvas, pigus vynas, kokteiliai, dušas, gabalas picos, vynas, kokteiliai, rėkimas ir žviegimas, svirduliavimas, dainavimas, stop.

Image

Mano pirmieji mėnesiai buvo beveik tokie. Tada ištirpsti arba ne, Continue reading “Calèche, visa galva aukščiau.”

Kitokie kvepalai. Mechant Loup, griežtas penktadienis.

Apsidairai – ir vėl penktadienis. Nusiramini, kad dabar galėsi pelnytai nieko neveikti, lyg prieš kažką būtum atsakingas. Lauki penktadienio nuo pat sekmadienio, skaičiuoji dienas, linki sau kuo greičiau priartėti, kad galėtum kaip supančiotas sakyti, kad tu čia jau niekuo dėtas. Tai kažkas panašaus, kaip piktybiškai laukti, kol bus per vėlu, o tada gūžčioti pečiais ir sakyti “jau vis tiek nebeįmanoma”. Todėl, kad priklausyti nuo situacijos lengviau, nei nepriklausyti.

Piktas vilkas Mechant Loup taip tinka prie juodai baltos aprangos su minkštais, bangomis ant pečių krentančiais plaukais. L’Artisan namų prieš 15 metų sukurtas aromatas iš pradžių lyg ir buvo taikytinas išskirtinai vyriškajai auditorijai. Bet, kaip žinoma, ši išimtis jau seniai tapo taisykle – taisykle neskirstyti kvapo į lytis, taip sutaupant marias laiko niekam nereikalingų dvejonių.

Mechant Loup jau nuo pirmųjų akordų leidžia suprasti, kad čia ne šiaip. Ypač charakteringas ir savitas, jis kvepia…lazdynų riešutais. Į drobinius maišus supiltais grūdais, bičių koriais, sandalu, saldymedžiu. Dusliomis dulkėmis, salsvais beveik apipelijusiais knygų viršeliais, bažnyčios suolais.

Image

Kvapas toks medinis, toks keistai duslus, salsvas kaip apseilėtas rąstigalis vilko nasruose. Continue reading “Kitokie kvepalai. Mechant Loup, griežtas penktadienis.”