Narciso Rodriguez For Her: vaistai sielai.

Pristatytas 2003-iais metais JAV ir iškart susilaukęs didžiulio pasisekimo, pirmasis dizainerio Narciso Rodriguez kūrinys – idėja buvo įgyvendinta dviejų genialių nosių – Christine Nagel (Miss Dior Cherie, Theorema, Delices, ) ir Francis Kurkdjian (pristatyti nereikia) dėka. For Her ilgus metus stovėjo labiausiai apšviestose Douglas lentynose šalia J’adore ir Chance ir tikriausiai dėl to niekada per daug netraukė padoriai jų išbandyti. Koks bent šiek tiek marketingą išmanantis savininkas į perkamiausių kvepalų lentynas, užgrūstas parfumeriniais saldainiais, sausainiais ir visokiais One Direction einamais kompotais, statytų gerą (= sudėtingą ir prieš vidutinį linksmai kvailutį Bright Crystal skonį spjaunantį) kvapą?


Narciso Rodriguez For Her pilka piemenaitė, apsijuosusi kasa, įtikina ir parduoda iš pirmo žvilgsnio. Jau pačios nuotraukos grafika, jos aštrūs kampai, kaulėti pečiai ir veidą apšviečianti balta šviesa, iškelianti aureolę ir metanti visą kita šešėlin – spinduliuoja kiek makabrišką ir sudėtingą kvepalų nuotaiką. Ir išties – pirmosios kompozicijos natos atsiveria keista apelsinžiedžių ir osmanto puokšte su spygliais. Kvepia ne nekaltomis gėlytėmis ir vasara Italijoje, o kažkuo kartoku.

Gana stipriai išreikšta bergamotė pradžioje suteikia sultingumo ir šviežumo; kartu ir apelsinžiedžiai kvepia žaliai ir intensyviai, lyg trintum juos tarp pirštų ir uostum pačius syvus, iš stiebų besiveržiantį aitroką aromatą. Kvapas beveik piktas, pradinės natos nusivadėja ir visu grožiu išnyra muskusas, kuris ne, nekvepia skalbiniais, o atvirkščiai – yra tirštas, purvinas ir gyvuliškas. Širdyje įgauna apvalumo ir solidumo dėl įsipinančios ambros, ir kuo tolyn, tuo labiau leidžia nagus atgal. Jaučiama žemėta ir sausoka vetiverija, bazėje minkštai įsileidžianti vanilę ir paverčianti viską kašmyro šaliu, į kurį norisi įkniaubti nosį ir būti taip iki gyvenimo galo.

Laikosi neįtikėtinai ilgai.

For Her primena sirupą nuo kosulio. Tirštą ir klampų, salsvą, bet kartų. Tas kartumas persekioja ir niekur nedingsta, jis kažkoks kilnus ir dvasingas, ramus, bet nuolatinis. Kaip dulkės, purvas ir, vienok, Dievas virš galvos.

Advertisements

Rosamunda, šimtas metų vienatvės.

Rožė, pačiulis, šafranas, agarmedis, kedras, ambra, muskusas.

Rosamunda yra tyras neoklasicistinis grožis, paviliotas goslaus pačiulio ir animalistinių natų.

Pastaruoju metu parfumeriai itin pamėgo rožės ir agarmedžio kompoziciją, kvapų mylėtojams jau gal ir įkyrėjusią, – kiek gi galima, klausia jie. Laboratorio Olfattivo 2012-aisiais išleista Rosamunda dėmesį bando pritraukti ne šiaip banaliu rožišku ūdu, o pastarąjį duetą nepalyginamai pagerinančiu prieskoniniu, šiltu ir auksiniu pačiuliu.

Rosamunda-laboratorio-olfattivo-600x552

Rosamunda kūrėjai čia vyraujančią rožę palygino Gabriel Garçia Marquez romanų herojėms ir jų į plaukus segamų rožių galvoms. Moterys ir ten moterys, tik gal parako kvapo daugiau. Pyktis tikresnis, meilė karštesnė ir ašaros sūresnės. Ir lietus, merkiantis ištisus mėnesius, šlapesnis. Ir kraujomaiša, ir broliai, seneliai ir pusbroliai, ir skausmas, ir gyvenimas. Gal viskas truputį daugiau išjausta.

Rosamunda susipina gaivi ir traški rožė ir jos nuostabus skaidrumas, pašviežintas kedro natų. Čia pat įstoja nosį kutenantis agarmedis ir šafrano dulkės, tyliai, bet nuosekliai besileidžiančios į šilto ir jaukaus pačiulio glėbį. Rosamunda nuostabiausia praėjus valandai, kada išlenda visas kvapo minkštumas ir kremiškumas. Jaučiami švelnūs salsvi prieskoniai, kurie, laimei, nenusunkėja į tradicinę rytietiško turgaus svorio kategoriją. Tvyro kažkas truputį gyvuliško ir pavojingo. Gal virpinanti nelaimės nuojauta, o gal žinojimas, kad ten, kur didelis grožis, glūdi ir didelė kančia.

Rosamunda užsimerkus išties nukelia į Kolumbiją, į siurrealistinę amžiais lietaus merkiamą būtį ar į vardo neklausiančią cholerą. Nepaisant to (o gal būtent dėl to), šis Laboratorio Olfattivo kūrinys nėra išskydęs ir be veido. Greičiau atvirkščiai – tai akstinas stoti visu ūgiu prieš neteisybę ir prireikus trenkti veidan vardan to, kuo tiki labiausiai.

Ginger, popietinis kliedesys.

Kada termometro stulpelis matuoja 40°C pavėsyje, pasaulis pasidaro kažkoks siurrealistinis. Akyse temsta, sapnuojasi košmarai. Aklinai uždarai ir uždangstai langus, kad neprasiskverbtų tas šlykštus degantis dusulys. Koks vulgarus yra karštis.

Įspūdžiui sustiprinti šį kartą – Il Profvmo Ginger, italų nišinės parfumerijos namai, kurių nosis – Silvana Casoli. Suskirstyti į kelias linijas (Classic, Osmo, Soliflor ir Multiflor), Il Profvmo aromatai iš viso sudaro 43 kvapų grupę. Kvepalai Ginger priklauso Osmo serijos nariams, kurių prasmę galime taip ir iššifruoti – osmosas. Kvapas specialiai kuriamas taip, kad susijungtų su odos chemija, prasiskverbtų gilyn ir palengva garuotų, taip susitapatindamas su kūno kvapu ir lėtai kisdamas per 24 valandas. Jis nesukurtas būti šleifiniu, jame nėra lakiųjų esencijų: atvirkščiai, kvapas nusėda ant odos, įsitvirtina ir persekioja.

nd.12790

Ginger yra kaip nublizgintas lango stiklas, šlapios vonios plytelės, automobilio salonas, sintetinės žvakės nuo uodų. Šviežias imbieras, muskusas, citrusai Continue reading “Ginger, popietinis kliedesys.”

Eau Blanche, gražus skalbinių vanduo.

Kai oras tampa iki negalėjimo tvankus ir tirštas ir normaliai kvėpuoti įstengi tik septintą ryte ir vienuoliktą vakare, negali galvoti apie nieką sunkaus. Kai skaičiuoji savaitgalius iki rugpjūčio, pirmą ištrūkimą prie jūros, dešimt dienų Lietuvos – jau ir taip akys limpa ir galvą slegia laukimas. Miegi nuoga, gelbėjiesi citrinomis, vėsiomis bibliotekomis ir lengvais filmais, kai kuriais vakarais – vėsaus balto vyno taure.

Sako, kad žmonės visą savaitę laukia penktadienio, visus metus – vasaros, visą gyvenimą – laimės. O laikas tuo tarpu kažkaip vis eina ir pamatai, kad jau nebepažįsti tų, kuriuos pažinojai geriau už save. Ir norisi tik gurkšnio ko nors, kas padėtų lengviau judėti pirmyn.

Image

Emilie Bouge sakė į Eau Blanche sudėjusi vaikystės prisiminimus iš Italijos pajūrio, žaliuojančių citrinmedžių, jodo ir lengvo vėjo šviežumos, akmenuotų takelių ir kur ne kur žydinčių jazminų krūmų. Ir – svarbiausia – padžiautų skalbinių, garuojančių gaivų lengvumą, dvelksmo. Šviežias šviežias ir švarus švarus, Eau Blanche – nuostabiai perteiktas ankstyvas pietų Italijos rytas prie vandens, kur išėjęs pasivaikščioti pavargsti kaip šuo belaipiodamas aukštyn žemyn laipteliais, takeliais ir perėjomis. Čia pat jauti akmeninio grindinio vėsą, papilamą ir čiurkšlėmis tekantį muiluotą vandenį Continue reading “Eau Blanche, gražus skalbinių vanduo.”

Lumière Blanche, sausas ir svetimas.

Didžiulė ledinė uola ar Sicilijos paplūdimio išsikišęs krantas?

Net nesąmoningai šių metų geidžiamiausiais atradimais tampa dvipusiai kvepalai. Kaip santalmedis ir ambra Agaressence, kaip absentas ir vanilė Douce Amère – labiausiai sudomina ir genialia idėja užvaldo būtent tokios kompozicijos aromatai. Derinti nesuderinama, apjungti paradinę pusę ir antrą planą, veidą svetimiems ir veidą sau, – ar tai ne kažkiek ir mes patys? Kartūs, abejingi ir sausi kaip traškantys popieriaus lapai, bet minkšti, pažeidžiami ir lyriški iš nugaros? Nesileidžiant į patetiškas analizes apie žmogaus prigimtį ir amžinas svarstykles, pristatau dar vieną, šįkart įspūdingiausią ir labiausiai iš visų gerąja prasme pritvojusį atradimą: Olfactive Studio Lumière Blanche.

Išmėgintas visai neseniai ir iškart įtrauktas į kada nors greitai sąrašą, kol kas tenkinantis vienu 1,2 ml splash sample ir dar vienu tiesiai iš Olfactive Studio discovery box, gautos už gražias akis, – Lumière Blanche supurtė kaip širdies smūgis, parfumerinė ekstazė, absoliutus absoliutas ir pasiryžimas už vienintelį flakoną parduoti sielą velniui.

Image Continue reading “Lumière Blanche, sausas ir svetimas.”