Menthe Fraîche: skydas nuo pykinimo.

Kada dienomis tvoskia visa tirpdantis karštis ir jau ryte keliesi skaudančia galva ir raibuliuojančia mozaika akyse, visko rodosi per daug. Per tiršta, per tvanku, per intensyvu, per lipnu. Karštis suvulgarina, žmonės nebemoka rengtis, dūsauja ir alpėja iš nuovargio savo iki 45° laipsnių įkaitintose mašinose, kai net prie vairo negali prisiliesti nepasiuntęs visos Italijos velniop.

Tada beveik imiesi skaičiuoti, kiek čia beliko iki rudens, dar rugpjūtis ir rugsėjis, ir bus galima traukti iš stalčių nėriniuotas kojines ir uždarus batelius, nes kiek galima nuogų nuo kaitros ištinusių pėdų ir aptemptų marškinėlių su viso gyvenimo tagliatelle krentan ant diržo.

Ateik, rudenie!

Praėjusią vasarą aklai pirkti senieji Bvlgari Eau Parfumee au The Vert, atleisk Jean-Claude Ellena, kelia nemalonias medicinines asociacijas ir naudojami tik iš bėdos po šalto dušo; antrieji ir daug labiau pamilti Jo Malone Lime, Basil & Mandarin kol kas vieninteliai buvo gaivūs ir traškūs KITAIP ir kurie nepradėdavo įkyrėti dienos eigoje, sušildami ir primindami tualeto gaiviklį ar eilinį arbūzinį paplavų vandenėlį.

jo-malone-lime-basil-and-mandarin

Būtinai reikėjo kažko naujo.

Ko?

Mėtą kvepaluose atradau dar nuo Meo Fusciuni, ir jau tada iškart supratau, kaip ji gerai nuteikia ir.. nuima pykinimą. Tai kvapas, kuris geba neįtikėtinai atgaivinti, būdamas vos vos salsvas, bet tik tiek, kiek reikia.

menthe-fraiche

Heeley Menthe Fraîche, jau iš pavadinimo išsiduodantis pagrindinę mintį, atsiveria nuostabia traškia šviežia žaluma, gaivios mėtos ir bergamotės vėsa. Pirmosios natos – gyviausios ir labiausiai žaižaruojančios, nes jau po dešimties minučių kvapas aprimsta ir nebelieka lengvo kartumo.

Gana aiškiai jaučiamas virpantis žaliosios arbatos ir minštos frezijos akordai, bet, nepaisant to, kvapas neišskysta – bazinėse natose tūnanti kedro mediena atneša sausą citrusinį pojūtį ir prideda svorio.

Dar ir dėl to Menthe Fraîche yra puikus unisex aromatas, kuris ne, neprimena burnos gaiviklio ir ne, neprilimpa prie odos skleisdamas lipnias gijas. Tai verčiau kvepalai-idėja, kai imponuoja pats kvėpinimosi procesas, užtonizuojantis visai dienai ir nesubanalėjantis į gaivų kūno vandenį, bet išlaikantis charakterį ir kompozicijos įdomumą NEVARGINANT jų dėvėtojo. Jie išvalo galvą ir nosį, sukurdami švarią išvėdintą erdvę švaresnėms ir išfiltruotoms mintims.

Heeley savo tinklalapyje kaip Menthe Fraîche tipažą įvardina American Psycho pagrindinį herojų – visada švarų, išlygintą, pasitempusį, šiugždantį tarp Cerruti patalų ir tobulo vizitinių kortelių popieriaus. Kaip antitezę vulgarumui, purvui ir blogam skoniui.

Tyliai, ramiai ir klaikiai estetiškai.

 

Advertisements

Remarkable People: naujas ELDO ironijos pliūpsnis

Etat Libre d’Orange nenustoja stebinti fantazija ir kuria kvapus – idėjas. Kas pažįsta šių kvepalų namų braižą, su kiekviena nauja kompozicija tikisi sulaukti ir viso paketo ironijos – būtent ja ir paremta šio prekino ženklo filosofija. Kvepalai, kurie padeda…jaustis kitaip. Rugsėjo pradžioje Florencijoje vykusioje laukiamiausioje parfumerijos parodoje Pitti Fragranze kalbinau Thomas Lindet – ELDO viešųjų ryšių ir marketingo specialistą, kuris patvirtino jau ir taip apie ELDO sklandantį mitą: tai kvepalai, sudrebinantys ne tik nosį, bet ir smegenis.

Iki kaulų smegenų paryžietiški ir labai kampuoti. ELDO marketingo strategija tobulai išpildo kiekvieną su pojūčiais susijusį aspektą. Aštrios geometrinės kvepalų flakono formos verčia tikėtis ir aštrios minties viduje. Prancūzijos vėliava, įvilkta į prekinio ženklo logotipą ir užklijuota ant briaunos, slidus ir sunkus kamštelis byloja viena – tai XXI amžiaus kūriniai, akį glostantys švaria estetika ir minimalistiniais sprendimais.

Po puikaus dizaino akis pastebi pavadinimą. Ir čia ELDO nesikuklina ir smogia tiesiai. Prisimenate laikus, kai furorą sukėlusios Nuostabiosios Išskyros, Daugiabučio Kekšė ar Kalėdos Balkone vertė kraipyti galvą ir klausti – ar tai tik provokacija ir koks galėtų būti ELDO klientas. Dabar, praėjus nemažai laiko po pirmųjų audros bangų, aišku viena – ELDO neabejingi  šiuolaikiški, plačių pažiūrų ir – svarbiausia – humoro nestokojantys piliečiai. Rinktis kvepalus kaip iššūkį, pagalvoti apie kvapą kitaip, apsipurkšti jazminais ir cigaretėmis, kvepėti NIEKUO, provokuoti, versti mąstyti, versti klausti, versti reaguoti save ir aplinką. Kvepalai – konceptas, kurie, užuot pabrėžę kvapo kompoziciją (kuri, sukurta Paryžiaus širdyje, nekelia abejonių), virš visko iškelia būseną. Nes nėra taip svarbu, kas buteliuko viduje; svarbiau, kaip TU jausiesi pasikvėpinęs. Ir daugiabučio kekšė kartais yra būtent tai, ko reikia.

Praėjusiais metais Londone atidarę POP-UP prekybos tašką, ELDO viršijo visus lūkesčius. Drąsūs ir ironiški, jie nesunkiai patraukia jaunimo dėmesį ir yra apskritai patogūs miesto kultūrai, kur dažnai dėl neįmanomo tempo pritrūksta laiko ir noro studijuoti penkiasdešimtą vilkdalgį. Neseniai sukūrę reklaminę kampaniją Monumental Fragrances kaip pagrindinį prekinio ženklo šūkį, ELDO išlieka pasiutusiai paryžietiški, ir kviečia pažinti… save.

etat

Naujausi pasirodę ir šviežiai pristatyti Remarkable People yra šampano purslais apsipylęs kvapas. Pirmosios natos tiesiog trykšta burbuliukais ir gaiviais greipfruto lašeliais, iš giliau lendantis santalmedis lengvai pasaldina vaisinę puokštę ir kuria itin ananasinį įspūdį. Kvepia taip puikiai lengvai ir pretenzingai (!), kad mintys lekia į vakarėlį, kur skamba taurės ir po stalu liečiasi kulkšnys. Kartu jaučiamas kardamonas, karis ir juodieji pipirai prideda sausumo ir vyriškumo. Išties, kvapas sekundėmis primena kažkokius vyriškus kvepalus ar odekoloną , bet iš gilumos tyliai sliūkina gurmaniška nata su labai lengvais ir neįkyriais vaniliniais pyragaičiais.

Šiltas ir truputį balzaminis, Remarkable People yra tikrų tikriausias šventės kvapas. Saulėtas, putojantis ir žaižaruojantis, jis šildo ir kelia šypseną.

You Know Who You Are (tu žinai, kas esi), skelbia kvepalų reklaminės skrajutės antraštė. ELDO ir vėl pataiko tiesiai į dešimtuką arba tiesiai į paširdžius, nes kviečia pasidovanoti šventę… sau. Ir nesvarbu, kokiu laipsniu esi svarbus kitiems, juk svarbiausia, ką galvoji ir kas esi tu pats.

Net jei ir kitiems nė motais.

Opardu, netikra realybė.

Kada upės išteka į visas puses ir nebežinai, kur kairė ir dešinė; kai rytais išeini į minkštą rūką ir stebi save iš šalies, galvoji ir sapnuoji kita kalba, – viskas tampa pusiau netikra. Dar tuoj – ir pabusi. Dar tuoj – ir subliūkš visos snieguotos viršūnės į lietuviškas lygumas ir žydra jūra pajuos. O norėdamas būti ten, pasiilgsti būti čia.

Ir tada nebežinai nei savo vardo, nei baisių sapnų personažų, nei kas surūšiuos betvarkę galvoj.

Puredistance Opardu, kuris skamba kaip prancūziškas praradau, yra kaip dar viena į susapnuotą realybę įsiliejusi filmo scena. Praėjusio amžiaus nuojauta su apmušalais nukaltomis sienomis, tiesia nugara ir moterimis su paslaptim. Opardu per daug gražus, kad būtų tikras, – jis toks turtingas ir tuo pačiu trapus, kad norisi atsisėsti ir gėrėtis juo iš atstumo, pamažu, idant nesupurvintum.

opardu

Opardu atsidaro nuostabiomis alyvomis ir baltomis gėlėmis. Gūsis šviežumo su minkšta ir vos juntama saldainine nata. Kreminė gardenija, pieniška tuberoza ir neužgožiantis, bet nuosaikus jazminas su savimi nešasi ir muskuso debesį. Išties, pirmąjį pusvalandį balkšvas muiliškumas juntamas ypač gerai ir vienu metu itin primena puikųjį Dolce&Gabbana Sicily. Tačiau kvapas nesubanalėja ir neatsiduoda vien skalbiniais, – goslios gėlės grįžta, įnešdamos švelnų sviestiškumą. Tikrai, tokį keistą tirštumą, regis, galima užčiuopti ir panirti kaip į pieno vonią ar ištirpinti ant krūtinės kaip kūno sviesto saują.

Jis ramus ir išlaikytas. Panašiai, kaip rimti žmonės rimtai kalba apie tai, prieš kiek laiko susikūrė Žemė, ir jiems visai nesvaigsta galva. Arba kaip tie, kurie atsilošę fotelyje aptarinėja istorinius personažus su lengvu atsainumu. Ir jiems visai nesikaupia ašaros galvojant, kaip jie bijojo mirti ir kaip ir mums vieną dieną viskas baigsis.

Opardu neįtikėtinai kokybiškas ir ilgalaikis. Gėlės jame niekada netampa aštrios ir spygliuotos ir ne, niekada neprimena oro gaiviklio, nes, susijungdamos su pulsuojančia kūno šiluma, virsta į minkštą balkšvą rūką. Ir tvyro kartais kaip pusiau priekaištas pradingusiam grožiui ar jo siekimui, tyliam balsui ir padorioms manieroms.

Kaip odė kažkam, ką praradai, ką norėjai pažinti, o gal ko niekada išties ir nebuvo.

Floral Veil: kai esi gražus toks, koks esi.

Grossmith aromatų kokybė, jau tapusi legenda, verčia iš naujo aikčioti kiekvienąkart užuodus bet kurį šių kvepalų namų kūrinį. Kartkartėmis vis nežymiai pasirodantys Downton Abbey serijose ir prekybininkų apgulti kvepalų parodose, Grossmith savyje laiko viską, ko šiandien pasigenda aukštosios parfumerijos pasaulis.

Tiesa, kad daug mokslo reikalauja ir avangardinės potekstės kvepalai, įkvėpti kraujo, molekulių, audinių ir operų, nors didžiąja dalimi čia žaidžia kūrybiškumas ir fantazija. O ko reikia norint sukurti teisingą klasikinę kompoziciją, kuri neatsiduotų bobutėmis ir spiritu ir neprimintų dar vienų senovinių kvepalų? Didžiulio įdirbio ir meistrystės.

Šiandien dauguma žavisi ūdais, oda ir mediena; labai retai tenka prasilenkti su kokybiška tikra gėline kompozicija, nes gal jei nėra cinkelio, vadinasi, kvapas kažkoks ne toks? Tas pats būtų matuotis klasikinį Chanel švarką ir dvejoti, kad čia kažkaip trūksta ilgio ar atvartų. Netrūksta. Jo struktūra ir yra jo cinkelis.

grossmith

Grossmith Floral Veil yra nuostabus gėlinis aromatas, atsiveriantis lengvais žoliškais citrusais su juodaisias serbentais ir švaria šiugždančia muskusine gaiva. Pamažėle įplaukia traškūs jauni tuberozos žiedeliai, kvepiantys ne aštriai ir gyvuliškai kaip dažnai būna tuberozos turinčiuose kvepaluose, o baltai ir nekaltai. Širdyje natos sušyla ir išsiskleidžia baltos gėlės, rožės, pelargonija, – ir viskas lyg būtų nusėta lenvgva dulksna, dėl kurios kvapas tampa brandžiu ir nerėkiančiu apie visas savo sudedamąsias dalis.

Jis toks angliškai santūrus ir mandagus, bet visgi itin savitas ir gerai sudėtas. Laikui bėgant Floral Veil dar labiau suminkštėja, išnyra aksominė banano žievės kvapnioji kananga, solidi ambros ir medienos bazė su lašeliu vanilės. Kvapas visą laiką truputį kutena ir matosi kaip pro rūką. Kaip nuotaka su baltu nuometu, viduje slepianti skaisčią odą ir nepriaugintas blakstienas.

Na ir, atrodo, nėra jokių įdomesnių natų, jokio degintos gumos, rašalo, medaus ir karsto kvapo. Floral Veil yra viso, kas perspausta, antitezė. Visoms pastoviai kažką įrodinėjančioms hialiurono pripūstoms lūpoms, nukontūruotiems skruostams, aukštakulniams ryte, visoms agresyvioms ir kaip šunys lojančioms moterims aš sakau fak ju.

Floral Veil yra kaip koks Šopeno menuetas, kur natos tos pačios septynios, o gaunasi kažkas ne iš šio pasaulio. Ir pabandykit jūs taip.

MdO Tubéreuse: kvapas bijantiems tuberozos.

Surišti kvepalus su miestais – gražus įprotis, leidžiantis kiekvienąkart įkvėpus prisiminti ir aikštes, kurias aplankei, kalbą, kuria kalbėjo žmonės ir ledus, kuriuos valgei centre ant suoliuko. Kiekvienoje kelionėje pasidovanoti sau ir naujus kvepalus – tiesa – gana netaupi tradicija. Kartais pakanka užsukti į parduotuvėlę ir testuojant atrasti dar nebandytą aromatą, kuris, net jei ir nebus iškart nupirktas, visiems laikams įsilies į atmintį, ir, kitąkart užuostas, šviesos greičiu nukels atgal į atostogas. Paauglystės metais tokiais tapo Milane aklai pirkti Après l’Ondée, o iki tol savo kvepalų neturėjusi Roma įlindo į Mona di Orio Tubéreuse buteliuką.

Kiekvienąkart nuvažiavus, Roma pasitinka savo išskirtiniu ir tik jai būdingu kvapu nepriklausomai nuo metų laiko: mano pasivaikščiojimas visada prasideda nuo Ispanijos aikštės, kurioje pakinkyti žirgai laukia norinčių pasivažinėti karieta turistų. Žymieji laiptai visada nukloti fuksijos spalvos gėlėmis; ore susimaišo šalto marmuro ir šnypščiančio fontano vandens, ryte iš barų atskriejančio kavos garo, o pavakary vežimaityje kepinamų kaštonų, švariai nusiskutusių vyrų, išdirbtos odos ir išlygintų marškinių kvapai.

DSCF1891

Mona di Orio Tubéreuse yra, ko gero, labiausiai dėvima tuberoza tiems, kuriuos paprastai ši išraiškinga gėlė gąsdina. Nepakeliamai svaigi ir kartais net iki galvos įsiskaudėjimo stipri ir viską persmelkianti tuberoza dažnai nurašoma kasdieniam kvėpinimuisi ir paliekama jei ir ne išėjimams į teatrą, tai bent karts nuo karto pauostymui iš mėginėlio ar miniatiūros. Nes žavėtis ir mylėti ją visada galima ir reikia – kas, kad ir nenaudojant pagal paskirtį.

Mona di Orio tuberozos interpretacija tapo meile iš pirmo purkštelėjimo, iškart nukėlusia į prisiminimą kažko, ko niekaip neišeina ištempti lauk. Cukrus ir citrina? Citrina su cukrumi? Išties, viršutinės natos kvepia citrusais ir kažkuo kartoku, oficialiai įvardijamu kaip bergamote ir rausvaisiais pipirais. Jaučiu kartoką ir kartu rūgščią sultingo laimo žievelę, įmestą į baltą Martini. Kvapas šviežias, traškus ir žalias, bet ne per daug; kvepia lyg ir kažkokia daržove, lyg ir tolimu kokosu.  Tuoj pat ima kisti ir pamažėle visu gražumu atsiskleidžia benzoinas ir heliotropas, pabrėžiantys kvapo pieniškumą. Nuostabiai pieniškas ir švelnus, jis visgi neužgožia tuberozos žalumos, – nors ir ji niekada netampa intensyvia ir saldžia, o veikiau išlieka permatoma ir gaivi. Kvepia daugiau tuberozos lapais ir drėgnomis žemėmis, lyg būtų ką tik nuliję,- bet ir čia išlaikoma pusiausvyra ir kvapas nepasisuka į grybišką pačiulio pusę. Jis visada lengvas ir sklandantis, bet ne gaivus ir ne paprastas. Bazėje stipriau jaučiamas muskusas, bet apskritai Tubéreuse pakankamai linijinis. Labai gyvas ir žaižaruojantis, bet tuo pačiu prisijaukinantis ir glostantis. Kaip Roma.

Nuostabus unisex, nuostabiai skambantis ant vyrų ir verčiantis pamesti protą nepriklausomai nuo lyties. Deja, ant odos užsilieka tik porą valandų, bet amžinajam miestui galima atleisti ir tai už akimirką svaigaus įspūdžio.

Rose Oud, mind blower.

2013-ais pasirodę Parfums de Nicolaï Rose Oud patiks tiems, kurie nepakelia medicininio kutenančio agarmedžio ir kurie nebijo eksperimentuoti rožės tematika. Rose Oud nei vienas, nei kitas nėra kaip pridera, – gal dėl to prireikė ilgesnio laiko juos suprasti. Ar bandyti suprasti, nes net dabar sunku rasti tinkamą būdvardį apibendrinti šią šiuo metu tokią madingą Patricia de Nicolai kompoziciją.

rose-oud30ml

Pirmųjų sekundžių įspūdis – klasikinė vaisinė rožė, kone iškart susipurvinanti ir sugyvulėjanti. Iš rožės nebelieka beveik nieko, į jos vietą lenda muskusas ir gyvuliškos natos. Kvapas tampa sūresnis, rūgštesnis. Jaučiamas vis minkštėjantis agarmedis, ambra ir mediena, bet rožės dėka jie pernelyg nenusunkėja, o išlieka žaižaruojantys. Pasiekęs širdį, Rose Oud, rodos, atsipalaiduoja ir atsilošia kėdėje, tampa juodesnis, glotnesnis, odiškesnis. Deja, bazėje nusigaruoja į tiesiog paprastą muskusinę rožę. Trūksta gylio ir kitoniškumo; norėtųsi, kad kvapo purvinumas ir laukiniškumas būtų ryškesnis ir kryptų į dramatiškesnį finalą, o ne ištirptų kelio vidury, taip ir neišdrįsęs išaugti. Kita vertus, gal tai kaip tik subalansuota tiems, kas, būdami gražūs ir nepriekaištingi, nori parodyti ir dalį savo laukinio veido, bet laiku sustoja ir vėl užsimaskuoja, nes kam čia reikia. O taip norisi jį nurengti, bet laikas baigiasi ir viskas grįžta į senas vėžes.

Santal Blanc: Blue Jasmine beprotybė.

Aklas gegužės pabaigos pirkinys toje pačioje mažoje Bolonijos gatvėje iš to paties senyvo pono buvo visiškai priešingas iš recenzijų susidarytam įspūdžiui. Atvirai kalbant, Serge Lutens Santal Blanc šįkart negalėjo vadintis meile iš pirmo įkvėpimo: tikėjausi pieniško jaukaus santalmedžio, o gavau vaisinį šiprą su rūgštelėjusia putojančio vyno – arba geriau – šnypščiančio persikinio Bellini sąsaja. Ir ačiū Dievui.

Santal-Blanc-Serge-Lutens-Parfum-Palais-Royal-Paris-promotional image

Pradinis įspūdis gerokai išgąsdina. Nors Santal Blanc laikomas vienu iš draugiškųjų baltosios Serge Lutens linijos kvepalų, gausi pirminė aromatų puokštė norom nenorom sujaukia mintis. Pipirai, vaisiai, muskusas, rožė, santalmedis, prieskoniai, lengvas Feminite du Bois rūgštumas… Visko daug, bet bendras vaizdas nesunkus. Vėsokas ir gazuotas piramidės viršūnėje, jau po kelių minučių ima kisti ir minkštėti. Čia vienas su kitu ima pintis įvairūs vaizdiniai ir asociacijos: išlenda pudriškumas, iš vienos pusės kvapas tampa itin švarus ir nekaltas, lengvas kaip šiugždantys balti rūbai ir šiurkštokos lininės paklodės. Ryškiai jaučiama sausa mediena ir saulės užpildyta erdvė. Jis salsvas, bet ne saldus.

Iš kitos pusės, Santal Blanc – itin kūniškas. Jaučiamos mielės ir sausainiai, bet ne taip kaip Jeux de Peau. Kvepia riešutų lukštais ir rožių vandeniu, aliejingais ir sakingais rąstais, dusliais prieskonių maišais ir kažkuo aliejingai drėgnu. Meistriškai Christopher Sheldrake surinktos viena kitai priešingos natos išsiskleidžia į vieną dar niekur nematytą aromatą, kuris apkabina kaip minkštas šalis ir tvirtai įsikimba į odą.

blue-jasmine-skip

Neįtikėtinai santūrus ir nepretenzingas, jis tuo pačiu metu yra gilus ir apsiskaitęs. Kalba tyliu balsu ir baidosi vulgarumo, bet turi savo bedugnę.

Santal Blanc yra nuostabus šviesos, erdvės ir gerovės kvapas. Sausas ir išlaikytas, baltas kaip golfo kamuoliukas ir minkštos ligoninės sienos.

Hermessence Poivre Samarcande, ąžuolas ir pipirai.

Nedaug kas komunikuoja prabangą ir gerą skonį taip kaip Hermès linijos Hermessence aromatai: su jau aprašytu poetiškuoju Vanille Galante į Hermessence kolekciją stoja 2004-aisiais išleistas Poivre Samarcande – visai kitų natų ir kito charakterio, bet ne mažiau ypatingas kvapas.

poivre-sacramande

Ąžuolas, pipirai, kmynai ir paprika. Jean-Claude Ellena ir čia išlaikė savo nesupainiojamą švarų, minkštą ir išgrynintą braižą, kuriame kvapas pakimba tarp kūno ir dangaus, ir susilieja su oru, geriausiai drėgnu. Dauguma Hermès kvepalų gražiausiai skleidžiasi lyjant, telkšant baloms ar griaudžiant tvankiame ore prieš audrą. Ne išimtis ir Poivre Samarcande,- keistas, minkštas ir gerai sudėtas.

Pirmosios natos išsiskleidžia garsiais ir kandančiais pipirais ir sausais kmynais senoje virtuvėje medinėmis spintelėmis. Išnyra solidi ąžuolinė atrama, į kurią įsikibę prieskoniai sušyla, lenda šioks toks sakingumas. Kvapas minkštėja itin greitai, iš vienos pusės tampa lengvai muiliškas ir net vandeningas (arbūziškas?) su paprikos skonio traškučiais, tačiau visada prilaikomas stabilios medienos natos.

Labai jaukus ir neišsišokantis, savo nuotaika primena Dostojevskio “Paauglį”, pasiryžusį šiandien iš princo pareikalauti savo uždirbtų 50 rublių. Dėl gero tono pokalbis prasideda ir rutuliojasi apie nereikšmingus dalykus, siekiant atidėti klausimą pabaigai, tačiau pradinis ryžtas greitai išgaruoja ir, užuot natūraliai lyg tarp kitko paklausęs, jaunuolis kaip žirnius išberia pasiruoštus žodžius, išrausta ir susigėsta pats savęs. O tada galvoja ir pergalvoja, kaip kambaryje sėdinčiųjų žvilgsniai taip ir siekia jį įžeisti, kol galiausiai atsistoja, atsiprašo princo ir išbėga.

Štai toks keistas, bet itin artimas ir pažįstamas, yra Poivre Samarcande. Kilnus, orus, nuoširdus ir degančiais skruostais. Pilnas dvejonių, bet labai tikras, ir, kaip ir dera įspūdingai brangenybei už 185 eurus, po kelių valandų kaip dūmas išnykstantis.

Alexander Sumenkov: pirmasis Rusijos parfumeris.

4
2014-ųjų Esxence visiškai atsitiktinai užsimezgusi pažintis su Petit Parfum tinklaraščio autoriumi Alexander Sumenkov http://petitparfum.blogspot.it/ padovanojo ne tik visais atžvilgiais įdomų pašnekovą, bet ir greitai į lentynas atkeliausiančių Alexander Sumenkov perfumeur russe aromatų kūrėją. Praktiškai pirmąjį tikrą Rusijoje, nes juk The Vagabond Prince su kičiniais serbentais nesiskaito. Turėjau garbę viena pirmųjų išbandyti, tikiuosi, jau galutines keturių kompozicijų versijas, ir drąsiai sakau, kad tai kažkas visai naujo. Unikalus braižas, išgryninti, erdvūs ir kažkiek retoriški aromatai, kurie, regis lyg ir niekada nesibaigia, o tik užduoda klausimą.

O kada visa tai pamatysite patys, – tik mėnesių klausimas.

Cologne – šaltas kaip ledas ir kietas kaip stiklas. Jis iškart kažką primena. Gal vaikystės sauną ir eukalipto lašus ant įkaitusių akmenų; gal metalinę vaistinėlę su bintais ir šaldančiais mėtiniais tepalais; gal išstybusias tujas kaimo kapinėse. Kvepia labai šaltai ir stingdančiai, bet ant odos po kelių minučių ima šilti ir garuoti. Išlenda klasikinė odekolono stuktūra, karčiai gaivus tėvo barzdos losjonas, laimei, nenusaldėjantis į pigų vandenėlį, o išliekantis aršus ir kiek piktas. Cologne nesunkus, – jis pakimba ir tvyro ore, širdyje lengvai suminkštėdamas, tačiau neprarandantis kampuotumo. Karčios žolelės įvilktos į, regis, skysto azoto garą, primena girgždantį sniegą ir traškančius ledukus po kojomis. Lengvas ir orinis, labai vyriškas, kažkiek liūdnas.
* Natos: snaputis, vetiverija, jazminas, tonka pupelė.

Salt Vetivér. Kone didžiausią įspūdį palikęs variantas, naujai interpretuojantis vetiveriją. Ir vėl šaltokas, su daug oro ir vėjo, šįkart atplėšiančio vetiveriją nuo žemės ir pakeliančio ją į dangų. Stipriai padruskinti aromatai niekada manęs pernelyg netraukė, bet čia sūrumo lygiai tiek, kiek reikia, kad nebegalėtum nuo riešo atplėšti nosies. Rezultatas? Nuostabi vetiverija, sumišusi su jūros oru. Švelni ir tuo pačiu kažkuo vis dirginanti, budinanti drugelius pilve ir jaudulį kažko, apie ką nedrįsti svajoti. Kvapas švarus ir neperkrautas, pakankamai linijinis, žavus ant popieriaus, įsimylėtas ant odos.
* Natos: citrina, vetiverija, muskusas, pakalnutė.

Rum Rosé. Dar vienas į norų sąrašą įtrauktas aromatas, dedikuotas apgirtusiai rožei (ar nuo rožės apgirtusiems). Skaidrus ir tuo pačiu šiltai alkoholinis, Rum Rosé priešingas bet kokiam vulgarumui. Romo nata ypač ryški pradžioje, kur kvapnus sodrus skystis, sumišęs su šviežia traškia rože, susuka galvą ir akimirką net abejoji, ar tai išties rožė, ar tik apgaulė. Gaivus ir salsvas, švelnus ir kreminis (ne aliejinis), jis nesidarko ir neprovokuoja, bet kartu yra toks pasiutusiai moteriškas ir grožio pilnas, kad jo, padvelkusio nuo suknelės klosčių, negali nemylėti. Jis gyvas ir žaižaruojantis, ilgą laiką lydimas alkoholinių (ambros?) atodūsių ir sviestinių žiedlapių; bazėje nusėda į ramesnes, bet ne mažiau patrauklias medienos natas. Puikus unisex, neturintis nieko bendra su gašliais koketuojančiais žvilgsniais ir plepalais. Jis kažkoks brandus ir sofistikuotas, labai klasikinis ir tuo pačiu labai naujas.
* Natos: rožė, rausvieji pipirai, irisas, pakalnutė, santalmedis.

White Candle – himnas šilumai, pradinėse natose išsiskleidžiantis lengvais minkštais prieskoniais. Kardamonas? Baltieji pipirai? Pieniškas santalmedis? Ant odos kelias minutes primena Serge Lutens Santal Blanc, vėliau numigruoja į tirštesnę ir solidesnę pusę. Išnyra lengvai medicininis migdolų tonas. Slyva? Heliotropas? Tonka pupelė? Nors protarpėmis ir vėsokas, kvapas apvalus, šiltas ir apgaubiantis, varvantis kaip tirpstantis vaškas ir ant odos besiskleidžiantis kaip gelsva lauko žibintų šviesa per pūgą. Jaukus kaip arbata raitytais raštais puoštame servize ir rožėmis siuvinėta skara ant pečių. Gražus, kašmyrinis, truputį gourmand, truputį liūdnų akių, truputį rimtas ir tūkstančio minčių užgultas.
* Natos: santalmedis, degmedis, baltos gėlės, šventagaršvės šaknis.

Alexander Sumenkov perfumeur russe – keistai platūs ir oriniai, neperspausti ir vis tiek visko pilni, paaiškinantys patys save dviem žodžiais. Jie kažkuo mąslūs ir nostalgiški tam, ko gal niekada ir nebuvo; jie trapūs ir grakštūs, tylūs ir gražūs iš savęs. Poetiški ir panašūs į knygas, vėjo nupučiamus personažus ir tuos, apie kuriuos negali negalvoti. Šaltoki, šylantys ir paliekantys erdvės mintims, kurios gal dar net neužsimezgė. Bet dėl viso pikto.

 

 

 

Orto Parisi: kūno kvapai ir kvepalai.

Jau Esxence prabėgomis apuostytas naujas Orto Parisi ženklas šią gegužę dar plačiau atvėrė duris ir pasipasakojo jau penktus metus gyvuojančiame parfumerijai dedikuotame renginyje Smell Festival 2014 Bolonijoje. Pavadinimo dalis orto, reiškianti daržą, yra pirmasis indikatorius, padedantis mintyse piešti šio prekinio ženklo filosofiją. Ir tikrai – liniją sudaro penki kvapai, sukurti gamtai ir natūralumui aukštinti. Parisi – tai senelis Vincenzo, kuris savo paties trąšomis visą gyvenimą tręšė savo daržą. Jo atminimui ir gimė Orto Parisi konceptas. “Šalin visuose kampuose dezinfekuotą ir gaivikliais pripurkštą visuomenę, šalin antibakterinius muilus ir rankų žele, skalbinių minkštiklius ir patalynės kvėpiklius. Jei vaikas suleidžia rankas į drėgną žemę ar dar šiltą karvės blyną, – tegu. Nudžius. Nusiplaus vandeniu. Nėra nieko natūraliau.” Taip prasideda François Dahdah prezentacija apie šį dviprasmišką Alessandro Gualtieri projektą. Ar gali Nasomatto įkūrėjas sukurti tik provokaciją be turinio? Ne ir dar kartą ne, todėl atidėjau dūsavimus ir skeptiškus žvilgsnius prezentacijos pabaigai jau su penkiais pavyzdžiais rankoje.

Image

Kvepalų flakonai išdėstyti ant džiovinto presuoto mėšlo, įrėminto solidžiu aukso spalvos rėmu. Ironiška, tiesmukiška, gudru. Krizenimus ir prunkštelėjimus salėje praleidžiu pro ausis. Ne, mėšlas nesmirdi.

Image

Pirmieji Orto Parisi linijos kvepalai Bergamask dedikuoti dviems komponentams – bergamotei ir muskusui. Nieko pernelyg ekstremalaus, t.y. jokio išmatų kvapo. Pristatomas kaip rūgštokas, šviežias, gaivus žudymo kvapas, ant suprakaitavusios šlaunies pritrėkšto uodo kvapas. Bergamotė skaidri ir vaiski, muskusas suteikia lengvą prakaito nuojautą. Su laiku kvapas intensyvėja, apsunksta, sušyla, – tampa gražiu klasikiniu odekolonu. Itin įdomus. Beje, visi Orto Parisi kvepalai Alessandro Gualtieri reikalavimu purškiami ant medvilnės diskelių – nosies teigimu, taip aromatų sudėtingumas ir brandumas išryškėja geriausiai.

Image

Antrasis kūrinys Viride – himnas žalumai ir laukams. Pradinėse natose itin ryški vetiverija ir mano nosiai sausokas pačiulis kuria dirbamos žemės, raunamų žolių, žemėtų kojų ir kaitrios saulės virš galvos įspūdį. Nuostabiai kinta ir sausėja, tampa salsvu šienu. Tikras ir išlaikytas kvapas, gebantis atkurti tūkstančius prisiminimų apie kaime praleistas vasaras ir braidymą po žolę.

Image

Brutus – itin vyriškas tikro vyro kvapas. Agresyvokas ir suraukęs antakius, jis tuopat ir švariai nusiskutęs, ir nusivalęs batus. Bergamotė ir mandarinas gražiai apžaidžia pačiulį, įjungdami ir šilto romo natas, svaigaus pritemdyto baro paveikslą. Bazėje išryškėja duslesnės medienos natos: senų spintų ir stalčių, palėpės, apdulkėjusių lagaminų su nebeveikiančiais laikrodžiais ir pageltonavusiais sąsiuviniais. Nostalgiškas ir itin patrauklus. Jei būčiau vyras – kvėpinčiausi.

Image

Boccanera – juoda burna – vienas iš labiausiai provokuojančių kūrinių. Aliuzija į šokoladą ir čili pipirus, mėsingą juodaodės burną ir net išangės kvapą. Tikėjausi blogiausio, o iš tiesų tik papildžiau norų sąrašą. Boccanera atsiveria sausais karčios kakavos tonais su imbieru ir pipirais, stipriais ir beveik gyvuliškais, padūmavusiais, sakuotais. Šiltas ir prieskoninis, gourmand, Boccanera tiesiog prilimpa prie odos. Nepakeičiamas šaltą žiemą su spragsinčiomis malkomis ir šlapiais batais už durų.

Image

Penktas ir paskutinis Stercus – mėšlas. Arklidžių kvapas, šiltas ir medinis. Turi nepaaiškinamą vaisinę rūgštelėjusią natą. Salsvas. Šiltas. Saugantis.

Niekada nespręsti apie knygą iš jos viršelio. O apie kvepalus – iš pavadinimo.

Beveik metų atradimas, aplodismentai ir susigėdęs žvilgsnis dėl išankstinio skepticizmo. Alessandro Gualtieri darkart įrodė savo talentą ir ypatingą jautrumą paversti kvapą į emociją. Nors ir dviprasmišką ir nebūtinai genialią.

Brandūs ir suaugę kūriniai, kurie yra labai paprasti, supaprastinti ir su provokacija neturi nieko bendra, o išties yra kvietimas atsigręžti į kaimą, į tikrumą. Ir galbūt į save.

Tardes, vėjo nublokšti.

Palikti miestą ir išsikraustyti prie jūros – tai kaip sudeginti dienoraščius, nusikirpti plaukus ir pakeisti kvepalus. Ir dabar, kai aplink tiek daug tylos ir vietos, daug žolės ir snieguotų kalnų viršūnių iš vakarų, – urbanistiniai agresyvūs kvapai, taip gerai skambėję dulkėse ir motorolerių išmetamosiose dujose, staiga nebeįsipiešia į naują kontekstą. Tampa sausi ir kieti arba per daug apsiseilėję ir šilumos ištroškę. Kažkokie perdėti.

Čia laikas eina lėčiau ir niekas neburzgia po langais, o išėjęs šeštadienio rytą į gatvę neįmini į vėmalus ir nuo grandinės nutrūkusių hipsterių paliktus alaus butelius. Neužuodi nuo kiekvieno kampo trenkiančio šlapimo smarvės ir nesi priverstas klausytis amžinai jaunų poniučių ir jų draugių rėkavimų. Ir – svarbiausia – nesi priverstas grūstis ir liestis.

Provincialumo ir cekavų bobučių, vienok, daug visur. Užtat erdvės užsimerkti, kvėpuoti ir galvoti daugiau.

Image

Į tą erdvę ir jodo pilną vėją įsilieja tradiciniai Viduržemio jūros aromatai – rozmarinai, levandos, citrinos ir migdolai. Per kiekvienas Velykas žydinčios vyšnios, rausvi migdolų medžiai ir sunkiais vaisiais apkibę apelsinmedžiai skleidžia saulę ir pavasarį, ir įsipina į lauke džiūstančių paklodžių drėgmę. Toks aptingęs ir vėjo nešamas yra ir Carner Barcelona Tardes.

Image

Nuostabiai heliotropinis ir migdolinis Tardes pradžioje išsilieja šviežiais mėsingais vaisiais – natose nurodoma slyva ir salieras tuoj pat pinasi su kažkur pažįstamu kvapu. L’Heure Bleue? Lengvai medicininis migdolas tuo pačiu metu rodo ir savo vanilinį konditerinį veidą. Abrikosinis heliotropas visame savo gražume jungiasi su slyva ir išlieka itin sultingas ir varvantis. Visgi, Tardes nėra sunkus ir sirupinis, nes neįkyrus vaistinės prieskonis paverčia jį sklendančiu ir oriniu. Jis primena amaretą ir migdolinį morengą, abrikosų uogienę ir skalbimo milteliais kvepiančius skalbinius. Jis kreminis ir sviestinis, bet sklandantis ir užliūliuojantis kaip kava po ilgų pietų.

Itin tinkamas vasaros popietėms gryname ore ar ant pagalvės prieš miegą, kad nors trumpam vėl atrastum pusiausvyros tašką.

 

Histoires de Parfums 1969 ir seksualinė revoliucija.

Kuo kvėpintis vakarėliams ir neįpareigojantiems pokalbiams prie vieno kito kokteilio? Kaip nors nesunkiai ir nedusinančiai, ne per daug subtiliai ir neliūdnai. Palikite L’Heure Bleue apsiniaukusioms dienoms ir įliemenuotiems lietpalčiams. Pastumkite į šalį ir cukrinius La Vie est Belle, ir numylėtą klasiką: pasirinkite kažką visiškai netikėto ir nenuspėjamo, bet nebūtinai paprasto. Kaip tik toks – itin originalus ir intriguojantis, bet vis tiek suaugęs ir nepretenduojantis į paaugliškus saldėsius – yra Histoires de Parfums kūrinys 1969: aliuzija į seksualinę revoliuciją kartu su Vudstoku, hipiais ir meile.

Image

Apie ką jie? Kokią revoliuciją? Kuo kvepia revoliucija? Paraku, prakaitu, dulkėmis? O gal persikais, kava ir kakavos milteliais? Gal kardamonu, rože ir pačiuliu? 1969 pirmosios natos pritrenkia vaisiais ir alkoholiu. Iškart įsivaizduoju lyg ir džiovintus ananasus, lyg ir abrikosus, jau gerokai apčiupinėtus ir apsivėlusius savo baltose dulkėse. Kas toliau? Aiškus ir skaidrus romas. Kavos garas. Čia pat išnyra ir pačiulis, dėl kurio šis kvapas ir įgauna savitumo. Sausokas kakavinis pačiulis, kuris ateina ir užkloja visus persikus ir ananasus, ir atrodo, lyg būtų truputį sau. Jei jo būtų nors lašeliu daugiau, visa 1969 natų puokštė bemat pavirstų pykinančiu supuvusiu vaisiumi lipniame plastikiniame maišelyje. Bet, laimei, čia jo tik tiek, kiek reikia, ir jis leidžia skleistis vaisinei kompozicijos pusei.

Kvapas tampa neapibrėžiamas. Jis lyg ir suplaktas iš dviejų kvepalų, nesiderinančių tarpusavyje, tačiau tuo pačiu lyg ir palengva vysto vientisumo idėją. Apsiraminus pradinėms natoms galvon ateina ryškus palyginimas su rūgštelėjusia arbata karkade. Sodriai raudonas ir gaivus įspūdis visgi ant odos skleidžiasi daug minkščiau ir subtiliau negu atrodytų. Truputis rožės, truputis gvazdikėlių, šiek tiek kardamono, muskuso ir karčios kakavos. Ir viskas įvilkta į persikinį alkoholinį šipro rūką.

Image

1969 yra visiškai naujas potyris pavargusiai ir viskuo nusivylusiai nosiai. Taip, jis saldokas – gal dienai būtų per saldus. Graži ir minkšta bazė nusistovi kaip harmoninga muskuso ir pačiulio (ir vėl – nepadauginto) sąjunga. Jis saldus, bet ne konditeriškai saldus. Jis lyg ir atrodytų primityvokas, bet išties yra kur kas sudėtingesnis. Jis rūgštokas, bet labai moteriškas. Jis myli save ir moka džiaugtis kitais. Jis kitoks. Atsipalaidavęs ir nusimetęs kietus šarvus.

Ypač tinkamas naktiniams išėjimams ir suknelėms su atvira nugara. Tegu revoliucija prasideda nuo galvos.

Carnal Flower: nimfos Kalipsės burtai.

Carnal FlowerEditions de Parfums Frederic Malle kolekcijos jau nuo pirmo mėginimo tapo nuolatinių vidinių priešgyniavimų priežastimi. Kas jie? Kodėl jie tokie? Tai buvo kone pirmas kartas, kai daugybė recenzijų ir atsiliepimų apie kvapą sukurpė visiškai nepanašų į realybę vaizdinį. Specialiai neuosčiusi prabėgomis, o vargais negalais išsikovojusi likutį ir parsinešusi jį ramiam testavimui namo, galėjau tik stebėti, kaip nuo riešo tekantys lašeliai lyg šaipydamiesi klausia – tai ką, manei bus truputį kitaip?

Dievaži, tai jau tikrai kitaip. Visaip, kažkaip, bet ne taip. Dabar jau drąsiai sakau, kad Carnal Flower geriau net nesivarginti suprasti iš aprašymų ir galvoje sluoksniuojamų piramidės aukštų. Vis tiek tai, ką iš tikrųjų užuosite, prasilenks su bet kokia logika ir idėja.

Ponios ir ponai, prieš jūsų akis Carnal Flower, niekada neuostytas ir niekada neįsivaizduotas kvapas.

Image

Ką žmonės sako, apibūdindami Carnal Flower? Kad tai – žalia ir traški tuberoza, visai visai kitokia, nei esame įpratę sutikti parfumerijoje. Ir išties – pirmu smuiku čia groja eukaliptas, didžiulė eukalipto, jazmino ir tuberozos koncentracija jau pradinėse natose. Jautresnius pirmasis įkvėpimas tikrai nublokš atgal, didvyriškai atlaikiusius jis dar ilgai skandins, rodos, tokiuose stipriuose ir beveik nuodinguose garuose, kad vis tiek sukels kažkokį priešgyniavimo jausmą. Lyg vieną sekundę atrodo, kad kažkas jame atgrasaus ir gal net truputį pykina; bet ir vėl įkniaubi nosį ir bandai suprasti, kas yra kas.

Sunkios, aštrios ir stiprios gėlės atrodo riebios, didelės ir, visai kaip tropikuose, paskendusios drėgmėje. Didžiulės ir intensyvios, slegiančios ir koncentruotos, pernelyg tikros ir mėsingos, bet vis tiek apgaubtos sodrios žalumos, kuri neleidžia uždusti. Po dešimties minučių eukalipto stiprumas traukiasi ir atsiveria baltų tuberozos žiedlapių kremiškumas, kvapnioji kananga su lengvu bananiniu prieskoniu ir nerėksmingu, bet nuosekliu melionu ir kokosu. Kelioms minutėms kvapas labai priartėja prie Dolce&Gabbana Sicily, net įmanoma užgriebti lengvą muiliškumą. Visgi, ten pat jis ir dingsta, nes Carnal Flower bazėje atsiveria apelsinžiedžiai, muskusas, su, be abejo, per visą ciklą keliaujančia tuberoza. O pastarosios absoliuto koncentracija verčia iš padų net ir visko mačiusius parfumerius ir parfumerijos mylėtojus.

calipso

Editions de Parfums Frederic Malle Carnal Flower yra tarsi kažkiek nuodingas, apipiltas garais, apgaulingai šnabždantis ir po trapiais pieniškais žiedlapiais slepiantis ugnį ir nuodėmę. Tai itin kūniškas, moters grožį ir jos velnių priėdusią apgavikišką prigimtį parduodantis kvapas. Jis glamonėja, šypsosi, žada nemirtingumą mainais į Odisėjo pasilikimą saloje, o paskui smaigsto adatas į panages.

Didžiai juo žaviuosi iš tolo, bet negaliu jo dėvėti. Aš jį jaučiu, jis mane smaugia ir man vis norisi jį nusimesti.

Bet. Tai kvapas – šedevras toms, kurios nesibaido svaiginančio gėlių šleifo ir nuolatinio alsavimo į kaklą. Itin drąsioms, kurioms kartais nėra nieko švento, kurios nebijo žaisti su degtukais ir kurios net vaizduotėje neegzistuoja. Kol jų išties nesutinki ir nenusidegini. Bet ar ne pats norėjai?

Devil in Disguise, niekada nekalbėkite su nepažįstamais.

Iš tų nervų imti ir prisikvėpinti…rabarbarais.

Nerandi, kur dėti akių, nes atrodo, kad gatvėje visi spokso. Mark Buxton 2012-aisiais pristatė piktą ir pavojingą kvapą Devil in Disguise. Kaip tik tokioms dienoms kaip šiandien. Eikite jūs visi po velnių su savo Louis Vuitton dirbtiniais tašiukais, blizgančiais kedais ir laisvų rankų įranga.

Devil in Disguise yra tiesiai šviesiai padėjęs kvapas.

Image

Pirmosiomis sekundėmis aštrus, rūgštus, aitrus žolinis ir besispjaudantis rabarbaras trenkia į nosį iš visų jėgų, aptemdydamas akis kaip kokia didelio įtūžio pilna akimirka. Neskanus ir atstumiantis, bet vis tiek kažkoks gerai sudėtas. Sumišęs su kutenančiu ir graužiančiu imbieru, rabarbaras, tokia vulgari daržovė, pribloškia ir verčia kelti antakį: kaip jis drįsta?

Bet. Velnias nebūtų velnias, jei lygiai kaip “Meistre ir Margaritoje” neatsisėstų ant suoliuko lyg niekur nieko, kaip tiesiog prašalaitis, ir neimtų nekaltai kalbinti. Ir štai tu, nekaltas ir paprastas žmogus, jau ir nebepastebi, kuriame dialogo taške susipainiojai ir pats stebiesi savo atsakymais. Nes ir kvapas keičiasi: iš po rūgštaus paviršiaus netikėtai atsiveria balti magnolijų ir apelsinų žiedai. Kvaitulinga ir fantastiška nuotaika su lašeliu magijos, kurioje nebeatskiri, nuo kada pradėjai sapnuoti.

Image

Devil in Disguise su nuostabia truputį žoliška širdimi skrenda per naktį, palikdamas salsvai sūrų ir malonų gėlių (ir gėlių stiebų) debesį. Ir tik paryčiais išnyra sunkiai besimarkstantis medinis pačiulis ir vetiverija, ir minkštas sausas muskusas. Atrodo, kad tuoj prabusi ir matai save prabudusį. Bet neprabundi.

Nuostabus kvapas – kaukė, pilnas pykčio ir ironiškos šypsenos, o gal nei vieno, nei kito. Kvapas iš kitur, kai norisi, kad visi prasmegtų skradžiai žemę. Tik ne jūs pats, žinoma.