Histoires de Parfums 1969 and sexual revolution.

What perfume should one use for parties and relaxing talks followed by one or two cocktails? Something not heavy and not suffocating, not too subtle and not sad. Leave L’Heure Bleue for gloomy days and feminine raincoats. Forget the candied La Vie est Belle and beloved classics: choose something stunning and unexpected but not necessarily plain.  Such an original and intriguing fragrance with no teenage candyfloss is Histoires de Parfums 1969, inspired by the sexual revolution with Woodstock, hippies and love.

Image

What is it about? What revolution? What does revolution smell like? Gunpowder, sweat, dust? Or maybe like peaches, coffee and cocoa powder? Maybe like cardamom, rose and patchouli? The first notes of 1969 bring a fruity boozy blast. I immediately imagine dried pineapples and apricots dusted in sweet white powder. What is next? Pure and clear rum. Coffee steam. Then comes patchouli which is why the fragrance gets so peculiar. Dry cocoa patchouli does not care about others and covers the initial peaches and pineapples. If there was just a drop of patchouli too many, the whole 1969 composition would immediately turn into a nauseous rotten fruit in a sticky plastic bag. Fortunately, the amount of patchouli here is just right and instead of ruining everything it reduces its power and helps the fruity side bloom.

The scent becomes undefinable. It seems as if there were two perfumes at once and they do not know what they are doing together. On the other hand, there is a strange idea of integrity and the feeling that nothing exists for no reason. After the head notes fade away, a new sensation of something sour takes place: it must be hibiscus tea, better known as karkadé.

An intensely red and fresh impression gets softer and more subtle on skin rather than on paper. There is also a little bit of rose, clove, cardamom, musk and bitter cocoa – everything dressed up in a boozy peachy fog.

Image

1969 is a new experience for tired and disappointed noses. Yes, it is rather sweet – can be too sweet for every day use. A nice and smooth base of musk and not-too-much patchouli remains very rounded and appealing. It is sweet but not candied. It might seem rather primitive, however it turns up to be much more complicated. It is sour yet very feminine. It loves itself and can be happy for others. It is different. Relaxed and with no thick skin.

Especially suitable for a night out and for an open back dress. Let the revolution begin in the head.

Advertisements

Histoires de Parfums 1969 ir seksualinė revoliucija.

Kuo kvėpintis vakarėliams ir neįpareigojantiems pokalbiams prie vieno kito kokteilio? Kaip nors nesunkiai ir nedusinančiai, ne per daug subtiliai ir neliūdnai. Palikite L’Heure Bleue apsiniaukusioms dienoms ir įliemenuotiems lietpalčiams. Pastumkite į šalį ir cukrinius La Vie est Belle, ir numylėtą klasiką: pasirinkite kažką visiškai netikėto ir nenuspėjamo, bet nebūtinai paprasto. Kaip tik toks – itin originalus ir intriguojantis, bet vis tiek suaugęs ir nepretenduojantis į paaugliškus saldėsius – yra Histoires de Parfums kūrinys 1969: aliuzija į seksualinę revoliuciją kartu su Vudstoku, hipiais ir meile.

Image

Apie ką jie? Kokią revoliuciją? Kuo kvepia revoliucija? Paraku, prakaitu, dulkėmis? O gal persikais, kava ir kakavos milteliais? Gal kardamonu, rože ir pačiuliu? 1969 pirmosios natos pritrenkia vaisiais ir alkoholiu. Iškart įsivaizduoju lyg ir džiovintus ananasus, lyg ir abrikosus, jau gerokai apčiupinėtus ir apsivėlusius savo baltose dulkėse. Kas toliau? Aiškus ir skaidrus romas. Kavos garas. Čia pat išnyra ir pačiulis, dėl kurio šis kvapas ir įgauna savitumo. Sausokas kakavinis pačiulis, kuris ateina ir užkloja visus persikus ir ananasus, ir atrodo, lyg būtų truputį sau. Jei jo būtų nors lašeliu daugiau, visa 1969 natų puokštė bemat pavirstų pykinančiu supuvusiu vaisiumi lipniame plastikiniame maišelyje. Bet, laimei, čia jo tik tiek, kiek reikia, ir jis leidžia skleistis vaisinei kompozicijos pusei.

Kvapas tampa neapibrėžiamas. Jis lyg ir suplaktas iš dviejų kvepalų, nesiderinančių tarpusavyje, tačiau tuo pačiu lyg ir palengva vysto vientisumo idėją. Apsiraminus pradinėms natoms galvon ateina ryškus palyginimas su rūgštelėjusia arbata karkade. Sodriai raudonas ir gaivus įspūdis visgi ant odos skleidžiasi daug minkščiau ir subtiliau negu atrodytų. Truputis rožės, truputis gvazdikėlių, šiek tiek kardamono, muskuso ir karčios kakavos. Ir viskas įvilkta į persikinį alkoholinį šipro rūką.

Image

1969 yra visiškai naujas potyris pavargusiai ir viskuo nusivylusiai nosiai. Taip, jis saldokas – gal dienai būtų per saldus. Graži ir minkšta bazė nusistovi kaip harmoninga muskuso ir pačiulio (ir vėl – nepadauginto) sąjunga. Jis saldus, bet ne konditeriškai saldus. Jis lyg ir atrodytų primityvokas, bet išties yra kur kas sudėtingesnis. Jis rūgštokas, bet labai moteriškas. Jis myli save ir moka džiaugtis kitais. Jis kitoks. Atsipalaidavęs ir nusimetęs kietus šarvus.

Ypač tinkamas naktiniams išėjimams ir suknelėms su atvira nugara. Tegu revoliucija prasideda nuo galvos.

Devil in Disguise, niekada nekalbėkite su nepažįstamais.

Iš tų nervų imti ir prisikvėpinti…rabarbarais.

Nerandi, kur dėti akių, nes atrodo, kad gatvėje visi spokso. Mark Buxton 2012-aisiais pristatė piktą ir pavojingą kvapą Devil in Disguise. Kaip tik tokioms dienoms kaip šiandien. Eikite jūs visi po velnių su savo Louis Vuitton dirbtiniais tašiukais, blizgančiais kedais ir laisvų rankų įranga.

Devil in Disguise yra tiesiai šviesiai padėjęs kvapas.

Image

Pirmosiomis sekundėmis aštrus, rūgštus, aitrus žolinis ir besispjaudantis rabarbaras trenkia į nosį iš visų jėgų, aptemdydamas akis kaip kokia didelio įtūžio pilna akimirka. Neskanus ir atstumiantis, bet vis tiek kažkoks gerai sudėtas. Sumišęs su kutenančiu ir graužiančiu imbieru, rabarbaras, tokia vulgari daržovė, pribloškia ir verčia kelti antakį: kaip jis drįsta?

Bet. Velnias nebūtų velnias, jei lygiai kaip “Meistre ir Margaritoje” neatsisėstų ant suoliuko lyg niekur nieko, kaip tiesiog prašalaitis, ir neimtų nekaltai kalbinti. Ir štai tu, nekaltas ir paprastas žmogus, jau ir nebepastebi, kuriame dialogo taške susipainiojai ir pats stebiesi savo atsakymais. Nes ir kvapas keičiasi: iš po rūgštaus paviršiaus netikėtai atsiveria balti magnolijų ir apelsinų žiedai. Kvaitulinga ir fantastiška nuotaika su lašeliu magijos, kurioje nebeatskiri, nuo kada pradėjai sapnuoti.

Image

Devil in Disguise su nuostabia truputį žoliška širdimi skrenda per naktį, palikdamas salsvai sūrų ir malonų gėlių (ir gėlių stiebų) debesį. Ir tik paryčiais išnyra sunkiai besimarkstantis medinis pačiulis ir vetiverija, ir minkštas sausas muskusas. Atrodo, kad tuoj prabusi ir matai save prabudusį. Bet neprabundi.

Nuostabus kvapas – kaukė, pilnas pykčio ir ironiškos šypsenos, o gal nei vieno, nei kito. Kvapas iš kitur, kai norisi, kad visi prasmegtų skradžiai žemę. Tik ne jūs pats, žinoma.

Rosamunda, šimtas metų vienatvės.

Rožė, pačiulis, šafranas, agarmedis, kedras, ambra, muskusas.

Rosamunda yra tyras neoklasicistinis grožis, paviliotas goslaus pačiulio ir animalistinių natų.

Pastaruoju metu parfumeriai itin pamėgo rožės ir agarmedžio kompoziciją, kvapų mylėtojams jau gal ir įkyrėjusią, – kiek gi galima, klausia jie. Laboratorio Olfattivo 2012-aisiais išleista Rosamunda dėmesį bando pritraukti ne šiaip banaliu rožišku ūdu, o pastarąjį duetą nepalyginamai pagerinančiu prieskoniniu, šiltu ir auksiniu pačiuliu.

Rosamunda-laboratorio-olfattivo-600x552

Rosamunda kūrėjai čia vyraujančią rožę palygino Gabriel Garçia Marquez romanų herojėms ir jų į plaukus segamų rožių galvoms. Moterys ir ten moterys, tik gal parako kvapo daugiau. Pyktis tikresnis, meilė karštesnė ir ašaros sūresnės. Ir lietus, merkiantis ištisus mėnesius, šlapesnis. Ir kraujomaiša, ir broliai, seneliai ir pusbroliai, ir skausmas, ir gyvenimas. Gal viskas truputį daugiau išjausta.

Rosamunda susipina gaivi ir traški rožė ir jos nuostabus skaidrumas, pašviežintas kedro natų. Čia pat įstoja nosį kutenantis agarmedis ir šafrano dulkės, tyliai, bet nuosekliai besileidžiančios į šilto ir jaukaus pačiulio glėbį. Rosamunda nuostabiausia praėjus valandai, kada išlenda visas kvapo minkštumas ir kremiškumas. Jaučiami švelnūs salsvi prieskoniai, kurie, laimei, nenusunkėja į tradicinę rytietiško turgaus svorio kategoriją. Tvyro kažkas truputį gyvuliško ir pavojingo. Gal virpinanti nelaimės nuojauta, o gal žinojimas, kad ten, kur didelis grožis, glūdi ir didelė kančia.

Rosamunda užsimerkus išties nukelia į Kolumbiją, į siurrealistinę amžiais lietaus merkiamą būtį ar į vardo neklausiančią cholerą. Nepaisant to (o gal būtent dėl to), šis Laboratorio Olfattivo kūrinys nėra išskydęs ir be veido. Greičiau atvirkščiai – tai akstinas stoti visu ūgiu prieš neteisybę ir prireikus trenkti veidan vardan to, kuo tiki labiausiai.

Psychédélique, drėgna žemė ir detektyvai.

Nors čia vidurdienį saulė dar įšildo iki +22 laipsnių ir pagrindinėje aikštėje viena po kitos keičiasi turistų grupės su ką tik įsigytu Louis Vuitton maišeliu vienoje rankoje ir drimbančiais ledais kitoje, – siauresnėse gatvelėse vyrauja amžinas pavėsis. Ir, nors tą minutę dar gaivu pralėkti pro visus juos savo nudrožtu dviračiu su krepšeliu priekyje, – šaltas vėjas jau skverbiasi už apykaklės ir grįžęs namo jau nori susisupti į skarą, gerti arbatą ir įsikniaubti į knygą.

Ne bet kokią, o A. Christie.

Image

Kas yra rudeniškiau už anglišką lietų, traškantį židinį, kiekvieną bėdą išsprendžiantį arbatos puodelį? Už lietpalčius, pasivaikščiojimus gryname ore, tamsius koridorius, užšautus langus, kraupiai ramias kambarines, iš tiesų slepiančias širdį stingdančias istorijas ir savus motyvus nekęsti? Už linguojančius krėslus, peiliuką laiškams ir Poirot šaltakraujiškumą? Rudeniškiau yra tik Jovoy Paris Psychédélique, sujungiantis visa į viena. Continue reading “Psychédélique, drėgna žemė ir detektyvai.”

Orlando, kvapas – širdgėla.

She’s lived for 400 years and hardly aged a day; but, because this is England, everyone pretends not to notice.

Orlando, koks keistas kūrinys. Kokia keista knyga, pačios Virginia Woolf pavadinta knygiūkšte. Koks keistas filmas, vienų dievinamas, kitų nutylimas, atrodo, nekritikuotinas. Žiūri ir bijai nesuprasti.

Tilda Swinton man visada kėlė siaubą. Tas jos sudievinamas androginiškumas, ateivio veidas, lyg žinotų kažką, ko kiti nežino.

Nieko ji nežino, ir tai kelia pyktį. Nors kalta čia ne ji.

images

Kad ir kaip ten būtų, reikia pripažinti, kad suvaidinti Orlando būtų galėjęs nedaug kas. Tokia specifinė tema, atrodo, pati šaukte šaukėsi kokio nors lieso belyčio padaro kraują stingdančia balta oda ir veidu, sudarytu vien iš linijų.

Ir tas kraupus balsas – lyg jai kiekvieną kartą prabilus regisi, kad ji penkerius metus nekalbėjo.

Atmetus asmenines nuostatas, iš visų jėgų stengiausi įsijausti į filmą, bet tas metalinis lakstančių akių žvilgsnis varė iš proto. Filmą pavadinčiau vienu anglišku žodžiu – creepy. Ne šleikštuliu, ne pasibaisėjimu. Greičiau jausmu, kai kiek pašiurpsta oda ir pasidaro taip nejauku, kad nėra kur slėptis. Baisiai nejauku.

orlando

Jardins d’écrivains turėtų būti bent kažkiek pažįstami parfumerijos ir literatūros gerbėjams Continue reading “Orlando, kvapas – širdgėla.”

O.P.S.O. teisingi kvepalai.

Pažintis su O.P.S.O. (Officina Parmense Sostanze Odorose) pasirodė esanti tikras atradimas švarių ir skambių kvapų ištroškusiai nosiai. Po to, kai 1816 metais Napoleono žmona Marija Luiza, Parmos ir Pjačencos kunigaikštytė, išreiškia savo meilę našlaitei, Parmoje pradeda palengva kurtis parfumerijos industrija. Kapucinų vienuoliai, įtikinti Marijos Luizos, neriasi iš kailio mėgindami ištraukti iš našlaitės esenciją, kol pagaliau iš lapų ir žiedlapių išgauna užslaptintą galutinę formulę, padėjusią pamatą Violetta di Parma, būsimiems kunigaikštytės kvepalams.

250px-L'impératriceMarie-Louise

Marija Luiza pavydėjo kvepalų pati sau ir susišlavė visus buteliukus atokiai nuo pašalinių akių. Akylai saugojo savo turtą iki pat mirties, ir tik po jos tiek kunigaikštystė, tiek jos kaimynai pagaliau galėjo susipažinti su revoliuciniu kvapu.

Tik tuomet, įtikintas ir  įsitikinęs savo sugebėjimais, 1899 metais gimė Continue reading “O.P.S.O. teisingi kvepalai.”