Remarkable People: naujas ELDO ironijos pliūpsnis

Etat Libre d’Orange nenustoja stebinti fantazija ir kuria kvapus – idėjas. Kas pažįsta šių kvepalų namų braižą, su kiekviena nauja kompozicija tikisi sulaukti ir viso paketo ironijos – būtent ja ir paremta šio prekino ženklo filosofija. Kvepalai, kurie padeda…jaustis kitaip. Rugsėjo pradžioje Florencijoje vykusioje laukiamiausioje parfumerijos parodoje Pitti Fragranze kalbinau Thomas Lindet – ELDO viešųjų ryšių ir marketingo specialistą, kuris patvirtino jau ir taip apie ELDO sklandantį mitą: tai kvepalai, sudrebinantys ne tik nosį, bet ir smegenis.

Iki kaulų smegenų paryžietiški ir labai kampuoti. ELDO marketingo strategija tobulai išpildo kiekvieną su pojūčiais susijusį aspektą. Aštrios geometrinės kvepalų flakono formos verčia tikėtis ir aštrios minties viduje. Prancūzijos vėliava, įvilkta į prekinio ženklo logotipą ir užklijuota ant briaunos, slidus ir sunkus kamštelis byloja viena – tai XXI amžiaus kūriniai, akį glostantys švaria estetika ir minimalistiniais sprendimais.

Po puikaus dizaino akis pastebi pavadinimą. Ir čia ELDO nesikuklina ir smogia tiesiai. Prisimenate laikus, kai furorą sukėlusios Nuostabiosios Išskyros, Daugiabučio Kekšė ar Kalėdos Balkone vertė kraipyti galvą ir klausti – ar tai tik provokacija ir koks galėtų būti ELDO klientas. Dabar, praėjus nemažai laiko po pirmųjų audros bangų, aišku viena – ELDO neabejingi  šiuolaikiški, plačių pažiūrų ir – svarbiausia – humoro nestokojantys piliečiai. Rinktis kvepalus kaip iššūkį, pagalvoti apie kvapą kitaip, apsipurkšti jazminais ir cigaretėmis, kvepėti NIEKUO, provokuoti, versti mąstyti, versti klausti, versti reaguoti save ir aplinką. Kvepalai – konceptas, kurie, užuot pabrėžę kvapo kompoziciją (kuri, sukurta Paryžiaus širdyje, nekelia abejonių), virš visko iškelia būseną. Nes nėra taip svarbu, kas buteliuko viduje; svarbiau, kaip TU jausiesi pasikvėpinęs. Ir daugiabučio kekšė kartais yra būtent tai, ko reikia.

Praėjusiais metais Londone atidarę POP-UP prekybos tašką, ELDO viršijo visus lūkesčius. Drąsūs ir ironiški, jie nesunkiai patraukia jaunimo dėmesį ir yra apskritai patogūs miesto kultūrai, kur dažnai dėl neįmanomo tempo pritrūksta laiko ir noro studijuoti penkiasdešimtą vilkdalgį. Neseniai sukūrę reklaminę kampaniją Monumental Fragrances kaip pagrindinį prekinio ženklo šūkį, ELDO išlieka pasiutusiai paryžietiški, ir kviečia pažinti… save.

etat

Naujausi pasirodę ir šviežiai pristatyti Remarkable People yra šampano purslais apsipylęs kvapas. Pirmosios natos tiesiog trykšta burbuliukais ir gaiviais greipfruto lašeliais, iš giliau lendantis santalmedis lengvai pasaldina vaisinę puokštę ir kuria itin ananasinį įspūdį. Kvepia taip puikiai lengvai ir pretenzingai (!), kad mintys lekia į vakarėlį, kur skamba taurės ir po stalu liečiasi kulkšnys. Kartu jaučiamas kardamonas, karis ir juodieji pipirai prideda sausumo ir vyriškumo. Išties, kvapas sekundėmis primena kažkokius vyriškus kvepalus ar odekoloną , bet iš gilumos tyliai sliūkina gurmaniška nata su labai lengvais ir neįkyriais vaniliniais pyragaičiais.

Šiltas ir truputį balzaminis, Remarkable People yra tikrų tikriausias šventės kvapas. Saulėtas, putojantis ir žaižaruojantis, jis šildo ir kelia šypseną.

You Know Who You Are (tu žinai, kas esi), skelbia kvepalų reklaminės skrajutės antraštė. ELDO ir vėl pataiko tiesiai į dešimtuką arba tiesiai į paširdžius, nes kviečia pasidovanoti šventę… sau. Ir nesvarbu, kokiu laipsniu esi svarbus kitiems, juk svarbiausia, ką galvoji ir kas esi tu pats.

Net jei ir kitiems nė motais.

Advertisements

Santal Blanc: Blue Jasmine beprotybė.

Aklas gegužės pabaigos pirkinys toje pačioje mažoje Bolonijos gatvėje iš to paties senyvo pono buvo visiškai priešingas iš recenzijų susidarytam įspūdžiui. Atvirai kalbant, Serge Lutens Santal Blanc šįkart negalėjo vadintis meile iš pirmo įkvėpimo: tikėjausi pieniško jaukaus santalmedžio, o gavau vaisinį šiprą su rūgštelėjusia putojančio vyno – arba geriau – šnypščiančio persikinio Bellini sąsaja. Ir ačiū Dievui.

Santal-Blanc-Serge-Lutens-Parfum-Palais-Royal-Paris-promotional image

Pradinis įspūdis gerokai išgąsdina. Nors Santal Blanc laikomas vienu iš draugiškųjų baltosios Serge Lutens linijos kvepalų, gausi pirminė aromatų puokštė norom nenorom sujaukia mintis. Pipirai, vaisiai, muskusas, rožė, santalmedis, prieskoniai, lengvas Feminite du Bois rūgštumas… Visko daug, bet bendras vaizdas nesunkus. Vėsokas ir gazuotas piramidės viršūnėje, jau po kelių minučių ima kisti ir minkštėti. Čia vienas su kitu ima pintis įvairūs vaizdiniai ir asociacijos: išlenda pudriškumas, iš vienos pusės kvapas tampa itin švarus ir nekaltas, lengvas kaip šiugždantys balti rūbai ir šiurkštokos lininės paklodės. Ryškiai jaučiama sausa mediena ir saulės užpildyta erdvė. Jis salsvas, bet ne saldus.

Iš kitos pusės, Santal Blanc – itin kūniškas. Jaučiamos mielės ir sausainiai, bet ne taip kaip Jeux de Peau. Kvepia riešutų lukštais ir rožių vandeniu, aliejingais ir sakingais rąstais, dusliais prieskonių maišais ir kažkuo aliejingai drėgnu. Meistriškai Christopher Sheldrake surinktos viena kitai priešingos natos išsiskleidžia į vieną dar niekur nematytą aromatą, kuris apkabina kaip minkštas šalis ir tvirtai įsikimba į odą.

blue-jasmine-skip

Neįtikėtinai santūrus ir nepretenzingas, jis tuo pačiu metu yra gilus ir apsiskaitęs. Kalba tyliu balsu ir baidosi vulgarumo, bet turi savo bedugnę.

Santal Blanc yra nuostabus šviesos, erdvės ir gerovės kvapas. Sausas ir išlaikytas, baltas kaip golfo kamuoliukas ir minkštos ligoninės sienos.

Hermessence Poivre Samarcande, ąžuolas ir pipirai.

Nedaug kas komunikuoja prabangą ir gerą skonį taip kaip Hermès linijos Hermessence aromatai: su jau aprašytu poetiškuoju Vanille Galante į Hermessence kolekciją stoja 2004-aisiais išleistas Poivre Samarcande – visai kitų natų ir kito charakterio, bet ne mažiau ypatingas kvapas.

poivre-sacramande

Ąžuolas, pipirai, kmynai ir paprika. Jean-Claude Ellena ir čia išlaikė savo nesupainiojamą švarų, minkštą ir išgrynintą braižą, kuriame kvapas pakimba tarp kūno ir dangaus, ir susilieja su oru, geriausiai drėgnu. Dauguma Hermès kvepalų gražiausiai skleidžiasi lyjant, telkšant baloms ar griaudžiant tvankiame ore prieš audrą. Ne išimtis ir Poivre Samarcande,- keistas, minkštas ir gerai sudėtas.

Pirmosios natos išsiskleidžia garsiais ir kandančiais pipirais ir sausais kmynais senoje virtuvėje medinėmis spintelėmis. Išnyra solidi ąžuolinė atrama, į kurią įsikibę prieskoniai sušyla, lenda šioks toks sakingumas. Kvapas minkštėja itin greitai, iš vienos pusės tampa lengvai muiliškas ir net vandeningas (arbūziškas?) su paprikos skonio traškučiais, tačiau visada prilaikomas stabilios medienos natos.

Labai jaukus ir neišsišokantis, savo nuotaika primena Dostojevskio “Paauglį”, pasiryžusį šiandien iš princo pareikalauti savo uždirbtų 50 rublių. Dėl gero tono pokalbis prasideda ir rutuliojasi apie nereikšmingus dalykus, siekiant atidėti klausimą pabaigai, tačiau pradinis ryžtas greitai išgaruoja ir, užuot natūraliai lyg tarp kitko paklausęs, jaunuolis kaip žirnius išberia pasiruoštus žodžius, išrausta ir susigėsta pats savęs. O tada galvoja ir pergalvoja, kaip kambaryje sėdinčiųjų žvilgsniai taip ir siekia jį įžeisti, kol galiausiai atsistoja, atsiprašo princo ir išbėga.

Štai toks keistas, bet itin artimas ir pažįstamas, yra Poivre Samarcande. Kilnus, orus, nuoširdus ir degančiais skruostais. Pilnas dvejonių, bet labai tikras, ir, kaip ir dera įspūdingai brangenybei už 185 eurus, po kelių valandų kaip dūmas išnykstantis.

Histoires de Parfums 1969 and sexual revolution.

What perfume should one use for parties and relaxing talks followed by one or two cocktails? Something not heavy and not suffocating, not too subtle and not sad. Leave L’Heure Bleue for gloomy days and feminine raincoats. Forget the candied La Vie est Belle and beloved classics: choose something stunning and unexpected but not necessarily plain.  Such an original and intriguing fragrance with no teenage candyfloss is Histoires de Parfums 1969, inspired by the sexual revolution with Woodstock, hippies and love.

Image

What is it about? What revolution? What does revolution smell like? Gunpowder, sweat, dust? Or maybe like peaches, coffee and cocoa powder? Maybe like cardamom, rose and patchouli? The first notes of 1969 bring a fruity boozy blast. I immediately imagine dried pineapples and apricots dusted in sweet white powder. What is next? Pure and clear rum. Coffee steam. Then comes patchouli which is why the fragrance gets so peculiar. Dry cocoa patchouli does not care about others and covers the initial peaches and pineapples. If there was just a drop of patchouli too many, the whole 1969 composition would immediately turn into a nauseous rotten fruit in a sticky plastic bag. Fortunately, the amount of patchouli here is just right and instead of ruining everything it reduces its power and helps the fruity side bloom.

The scent becomes undefinable. It seems as if there were two perfumes at once and they do not know what they are doing together. On the other hand, there is a strange idea of integrity and the feeling that nothing exists for no reason. After the head notes fade away, a new sensation of something sour takes place: it must be hibiscus tea, better known as karkadé.

An intensely red and fresh impression gets softer and more subtle on skin rather than on paper. There is also a little bit of rose, clove, cardamom, musk and bitter cocoa – everything dressed up in a boozy peachy fog.

Image

1969 is a new experience for tired and disappointed noses. Yes, it is rather sweet – can be too sweet for every day use. A nice and smooth base of musk and not-too-much patchouli remains very rounded and appealing. It is sweet but not candied. It might seem rather primitive, however it turns up to be much more complicated. It is sour yet very feminine. It loves itself and can be happy for others. It is different. Relaxed and with no thick skin.

Especially suitable for a night out and for an open back dress. Let the revolution begin in the head.

Histoires de Parfums 1969 ir seksualinė revoliucija.

Kuo kvėpintis vakarėliams ir neįpareigojantiems pokalbiams prie vieno kito kokteilio? Kaip nors nesunkiai ir nedusinančiai, ne per daug subtiliai ir neliūdnai. Palikite L’Heure Bleue apsiniaukusioms dienoms ir įliemenuotiems lietpalčiams. Pastumkite į šalį ir cukrinius La Vie est Belle, ir numylėtą klasiką: pasirinkite kažką visiškai netikėto ir nenuspėjamo, bet nebūtinai paprasto. Kaip tik toks – itin originalus ir intriguojantis, bet vis tiek suaugęs ir nepretenduojantis į paaugliškus saldėsius – yra Histoires de Parfums kūrinys 1969: aliuzija į seksualinę revoliuciją kartu su Vudstoku, hipiais ir meile.

Image

Apie ką jie? Kokią revoliuciją? Kuo kvepia revoliucija? Paraku, prakaitu, dulkėmis? O gal persikais, kava ir kakavos milteliais? Gal kardamonu, rože ir pačiuliu? 1969 pirmosios natos pritrenkia vaisiais ir alkoholiu. Iškart įsivaizduoju lyg ir džiovintus ananasus, lyg ir abrikosus, jau gerokai apčiupinėtus ir apsivėlusius savo baltose dulkėse. Kas toliau? Aiškus ir skaidrus romas. Kavos garas. Čia pat išnyra ir pačiulis, dėl kurio šis kvapas ir įgauna savitumo. Sausokas kakavinis pačiulis, kuris ateina ir užkloja visus persikus ir ananasus, ir atrodo, lyg būtų truputį sau. Jei jo būtų nors lašeliu daugiau, visa 1969 natų puokštė bemat pavirstų pykinančiu supuvusiu vaisiumi lipniame plastikiniame maišelyje. Bet, laimei, čia jo tik tiek, kiek reikia, ir jis leidžia skleistis vaisinei kompozicijos pusei.

Kvapas tampa neapibrėžiamas. Jis lyg ir suplaktas iš dviejų kvepalų, nesiderinančių tarpusavyje, tačiau tuo pačiu lyg ir palengva vysto vientisumo idėją. Apsiraminus pradinėms natoms galvon ateina ryškus palyginimas su rūgštelėjusia arbata karkade. Sodriai raudonas ir gaivus įspūdis visgi ant odos skleidžiasi daug minkščiau ir subtiliau negu atrodytų. Truputis rožės, truputis gvazdikėlių, šiek tiek kardamono, muskuso ir karčios kakavos. Ir viskas įvilkta į persikinį alkoholinį šipro rūką.

Image

1969 yra visiškai naujas potyris pavargusiai ir viskuo nusivylusiai nosiai. Taip, jis saldokas – gal dienai būtų per saldus. Graži ir minkšta bazė nusistovi kaip harmoninga muskuso ir pačiulio (ir vėl – nepadauginto) sąjunga. Jis saldus, bet ne konditeriškai saldus. Jis lyg ir atrodytų primityvokas, bet išties yra kur kas sudėtingesnis. Jis rūgštokas, bet labai moteriškas. Jis myli save ir moka džiaugtis kitais. Jis kitoks. Atsipalaidavęs ir nusimetęs kietus šarvus.

Ypač tinkamas naktiniams išėjimams ir suknelėms su atvira nugara. Tegu revoliucija prasideda nuo galvos.

Lumière Blanche, sausas ir svetimas.

Didžiulė ledinė uola ar Sicilijos paplūdimio išsikišęs krantas?

Net nesąmoningai šių metų geidžiamiausiais atradimais tampa dvipusiai kvepalai. Kaip santalmedis ir ambra Agaressence, kaip absentas ir vanilė Douce Amère – labiausiai sudomina ir genialia idėja užvaldo būtent tokios kompozicijos aromatai. Derinti nesuderinama, apjungti paradinę pusę ir antrą planą, veidą svetimiems ir veidą sau, – ar tai ne kažkiek ir mes patys? Kartūs, abejingi ir sausi kaip traškantys popieriaus lapai, bet minkšti, pažeidžiami ir lyriški iš nugaros? Nesileidžiant į patetiškas analizes apie žmogaus prigimtį ir amžinas svarstykles, pristatau dar vieną, šįkart įspūdingiausią ir labiausiai iš visų gerąja prasme pritvojusį atradimą: Olfactive Studio Lumière Blanche.

Išmėgintas visai neseniai ir iškart įtrauktas į kada nors greitai sąrašą, kol kas tenkinantis vienu 1,2 ml splash sample ir dar vienu tiesiai iš Olfactive Studio discovery box, gautos už gražias akis, – Lumière Blanche supurtė kaip širdies smūgis, parfumerinė ekstazė, absoliutus absoliutas ir pasiryžimas už vienintelį flakoną parduoti sielą velniui.

Image Continue reading “Lumière Blanche, sausas ir svetimas.”