Santal Blanc: Blue Jasmine beprotybė.

Aklas gegužės pabaigos pirkinys toje pačioje mažoje Bolonijos gatvėje iš to paties senyvo pono buvo visiškai priešingas iš recenzijų susidarytam įspūdžiui. Atvirai kalbant, Serge Lutens Santal Blanc šįkart negalėjo vadintis meile iš pirmo įkvėpimo: tikėjausi pieniško jaukaus santalmedžio, o gavau vaisinį šiprą su rūgštelėjusia putojančio vyno – arba geriau – šnypščiančio persikinio Bellini sąsaja. Ir ačiū Dievui.

Santal-Blanc-Serge-Lutens-Parfum-Palais-Royal-Paris-promotional image

Pradinis įspūdis gerokai išgąsdina. Nors Santal Blanc laikomas vienu iš draugiškųjų baltosios Serge Lutens linijos kvepalų, gausi pirminė aromatų puokštė norom nenorom sujaukia mintis. Pipirai, vaisiai, muskusas, rožė, santalmedis, prieskoniai, lengvas Feminite du Bois rūgštumas… Visko daug, bet bendras vaizdas nesunkus. Vėsokas ir gazuotas piramidės viršūnėje, jau po kelių minučių ima kisti ir minkštėti. Čia vienas su kitu ima pintis įvairūs vaizdiniai ir asociacijos: išlenda pudriškumas, iš vienos pusės kvapas tampa itin švarus ir nekaltas, lengvas kaip šiugždantys balti rūbai ir šiurkštokos lininės paklodės. Ryškiai jaučiama sausa mediena ir saulės užpildyta erdvė. Jis salsvas, bet ne saldus.

Iš kitos pusės, Santal Blanc – itin kūniškas. Jaučiamos mielės ir sausainiai, bet ne taip kaip Jeux de Peau. Kvepia riešutų lukštais ir rožių vandeniu, aliejingais ir sakingais rąstais, dusliais prieskonių maišais ir kažkuo aliejingai drėgnu. Meistriškai Christopher Sheldrake surinktos viena kitai priešingos natos išsiskleidžia į vieną dar niekur nematytą aromatą, kuris apkabina kaip minkštas šalis ir tvirtai įsikimba į odą.

blue-jasmine-skip

Neįtikėtinai santūrus ir nepretenzingas, jis tuo pačiu metu yra gilus ir apsiskaitęs. Kalba tyliu balsu ir baidosi vulgarumo, bet turi savo bedugnę.

Santal Blanc yra nuostabus šviesos, erdvės ir gerovės kvapas. Sausas ir išlaikytas, baltas kaip golfo kamuoliukas ir minkštos ligoninės sienos.

Advertisements

Chergui, dykumos poezija.

Šienas, medus, tabakas ir oda. Santalmedis, ambra, smilkalai. Vilkdalgis, rožė, muskusas.

Įsivaizduokite Maroko dykumą, sausą saulę ir gyvybę įpučiantį vėją. Tai yra jis – Chergui.

Image

2005-aisiais pasirodęs Serge Lutens namų kūrinys, už kurio slypi geniali nosis Christopher Sheldrake, yra tyriausia poezija, supilta ir uždaryta į buteliuką. Kone populiariausias ir daugybės liaupsių susilaukęs Serge Lutens aromatas Chergui yra balzamas sielai ir sergančiai širdžiai. Jis bemat įtraukia, apkabina ir nepaleidžia. Jau nuo pirmųjų natų Chergui pulsuoja sausą karštį, išdžiūvusių šiaudų kvapą, tirštą medų iš arabiškų saldumynų. Bet. Jis nėra įkyriai saldus ir limpantis, o veikiau tvyro ore, maišosi su saule, po kojomis šiugždančiu smėliu, aptemusiomis akimis, svaigstančia galva.

Po pirmųjų minučių kvapas pasuka link vyriškesnės pusės: įsilieja oda, tabako lapai ir lengvas smilkalo dūmas, bet ir čia nėra numatomos linijinės raidos. Saulė krypsta, pėdsakai užpustyti, atskaitos taško nėra. Karštis kone verčia alpti, bet protą dar gaivina vėjas. Kaip naujas oro gūsis, išjudinantis plazdančius skvernų audeklus, į Chergui įsipina minkšta vanilė ir cinamonas, daug šilto ir jaukaus cinamono, į kurį kruopelėmis sugrįžta medus ir ambra, rožės ir vilkdalgio atodūsiai.

Image

Chergui yra turtingas. Jis verčia klausti gyvenimą ir save, klaidžiojantį kažkur dykumoje be kompaso ir be garantijų. Ar tai viskas? Gyventi apipiltam auksu ir nerodyti akių? Turėti viską ir dar virvę ant kojų?

Plevenantis ir grąžinantis į realybę. Sunkus ir guodžiantis. Klausiantis ir tylintis. Chergui yra kelionė per dykumą ir mūsų vaidmuo joje. Tai smėlis ir išdžiūvusios žolės, ir tu – vienintelis gyvas.

Dovana, kuri negalės nepatikti tiems, kuriuos saugai ir lydi. Kaip poezijos knyga. Oru.

Lumière Blanche, sausas ir svetimas.

Didžiulė ledinė uola ar Sicilijos paplūdimio išsikišęs krantas?

Net nesąmoningai šių metų geidžiamiausiais atradimais tampa dvipusiai kvepalai. Kaip santalmedis ir ambra Agaressence, kaip absentas ir vanilė Douce Amère – labiausiai sudomina ir genialia idėja užvaldo būtent tokios kompozicijos aromatai. Derinti nesuderinama, apjungti paradinę pusę ir antrą planą, veidą svetimiems ir veidą sau, – ar tai ne kažkiek ir mes patys? Kartūs, abejingi ir sausi kaip traškantys popieriaus lapai, bet minkšti, pažeidžiami ir lyriški iš nugaros? Nesileidžiant į patetiškas analizes apie žmogaus prigimtį ir amžinas svarstykles, pristatau dar vieną, šįkart įspūdingiausią ir labiausiai iš visų gerąja prasme pritvojusį atradimą: Olfactive Studio Lumière Blanche.

Išmėgintas visai neseniai ir iškart įtrauktas į kada nors greitai sąrašą, kol kas tenkinantis vienu 1,2 ml splash sample ir dar vienu tiesiai iš Olfactive Studio discovery box, gautos už gražias akis, – Lumière Blanche supurtė kaip širdies smūgis, parfumerinė ekstazė, absoliutus absoliutas ir pasiryžimas už vienintelį flakoną parduoti sielą velniui.

Image Continue reading “Lumière Blanche, sausas ir svetimas.”

Kitokie kvepalai. Ambre Noir, all is vanity.

Minkštas ir sausas, dar vienas Brecourt kūrinys Ambre Noir – tikras nakties perlas, kai visi užmiega, bet dar kažkas nemiega. Kada gilų birželį jautiesi kaip lapkritį ir nori atsisėsti kur nors prie ugnies, ant gerai iššukuoto kilimo. Ambre Noir – neįtikėtinai greitai prisijaukintas kvapas, vos spėjus atsiskleisti pirmosioms miros natoms su vos juntamu pradiniu magnolijos blyksniu.

Image

Tada – stop. Tyliai ima vertis dvi sienos Continue reading “Kitokie kvepalai. Ambre Noir, all is vanity.”