Santal Blanc: Blue Jasmine madness.

A blind buy from the same old man from the narrow Bologna street turned out to be completely opposite to expectations. Frankly, Serge Lutens Santal Blanc didn’t seem to be the love at first sniff. What I expected was warm and milky sandalwood. What I got was fruity chypre with a sour champagne (or better a peachy Bellini) note. All for the better.

Santal-Blanc-Serge-Lutens-Parfum-Palais-Royal-Paris-promotional image

The first impression is quite scary. Even if Santal Blanc is considered one of the most friendly white Lutens, the initial bouquet is rich and confusing. Pepper, fruit, musk, rose, sandalwood, spices, the Feminite du Bois sourness… There’s plenty of everything, however the overall picture isn’t heavy. It’s cool and sparkling on top, but it takes a few minutes for it to get warmer. The heart is very deep: you can smell powderness and the scent becomes highly clean and innocent. It’s light as crispy white clothes and rough linen bed sheets. You smell dry wood and a room filled with sun. It’s pure but not too sweet.

On the other hand, Santal Blanc is very carnal. It’s yeast and biscuits, even if not as strong as in Jeux de Peau. My nose finds nut shells, rose water, oily and resinous logs, dusty spice sacks, something buttery and humid. The opposite notes Christopher Sheldrake has put together reveal a superb whole new fragrance which embraces like a soft shawl and sticks to the skin.

blue-jasmine-skip

Extremely reserved and unpretentious, very deep and well-read. It uses soft voice and runs from vulgarity, yet it has its own abyss.

Santal Blanc is an astonishing scent of light, space and well-being. Dry and mature, white as a golf ball and a padded cell.

Advertisements

Santal Blanc: Blue Jasmine beprotybė.

Aklas gegužės pabaigos pirkinys toje pačioje mažoje Bolonijos gatvėje iš to paties senyvo pono buvo visiškai priešingas iš recenzijų susidarytam įspūdžiui. Atvirai kalbant, Serge Lutens Santal Blanc šįkart negalėjo vadintis meile iš pirmo įkvėpimo: tikėjausi pieniško jaukaus santalmedžio, o gavau vaisinį šiprą su rūgštelėjusia putojančio vyno – arba geriau – šnypščiančio persikinio Bellini sąsaja. Ir ačiū Dievui.

Santal-Blanc-Serge-Lutens-Parfum-Palais-Royal-Paris-promotional image

Pradinis įspūdis gerokai išgąsdina. Nors Santal Blanc laikomas vienu iš draugiškųjų baltosios Serge Lutens linijos kvepalų, gausi pirminė aromatų puokštė norom nenorom sujaukia mintis. Pipirai, vaisiai, muskusas, rožė, santalmedis, prieskoniai, lengvas Feminite du Bois rūgštumas… Visko daug, bet bendras vaizdas nesunkus. Vėsokas ir gazuotas piramidės viršūnėje, jau po kelių minučių ima kisti ir minkštėti. Čia vienas su kitu ima pintis įvairūs vaizdiniai ir asociacijos: išlenda pudriškumas, iš vienos pusės kvapas tampa itin švarus ir nekaltas, lengvas kaip šiugždantys balti rūbai ir šiurkštokos lininės paklodės. Ryškiai jaučiama sausa mediena ir saulės užpildyta erdvė. Jis salsvas, bet ne saldus.

Iš kitos pusės, Santal Blanc – itin kūniškas. Jaučiamos mielės ir sausainiai, bet ne taip kaip Jeux de Peau. Kvepia riešutų lukštais ir rožių vandeniu, aliejingais ir sakingais rąstais, dusliais prieskonių maišais ir kažkuo aliejingai drėgnu. Meistriškai Christopher Sheldrake surinktos viena kitai priešingos natos išsiskleidžia į vieną dar niekur nematytą aromatą, kuris apkabina kaip minkštas šalis ir tvirtai įsikimba į odą.

blue-jasmine-skip

Neįtikėtinai santūrus ir nepretenzingas, jis tuo pačiu metu yra gilus ir apsiskaitęs. Kalba tyliu balsu ir baidosi vulgarumo, bet turi savo bedugnę.

Santal Blanc yra nuostabus šviesos, erdvės ir gerovės kvapas. Sausas ir išlaikytas, baltas kaip golfo kamuoliukas ir minkštos ligoninės sienos.

Chergui, dykumos poezija.

Šienas, medus, tabakas ir oda. Santalmedis, ambra, smilkalai. Vilkdalgis, rožė, muskusas.

Įsivaizduokite Maroko dykumą, sausą saulę ir gyvybę įpučiantį vėją. Tai yra jis – Chergui.

Image

2005-aisiais pasirodęs Serge Lutens namų kūrinys, už kurio slypi geniali nosis Christopher Sheldrake, yra tyriausia poezija, supilta ir uždaryta į buteliuką. Kone populiariausias ir daugybės liaupsių susilaukęs Serge Lutens aromatas Chergui yra balzamas sielai ir sergančiai širdžiai. Jis bemat įtraukia, apkabina ir nepaleidžia. Jau nuo pirmųjų natų Chergui pulsuoja sausą karštį, išdžiūvusių šiaudų kvapą, tirštą medų iš arabiškų saldumynų. Bet. Jis nėra įkyriai saldus ir limpantis, o veikiau tvyro ore, maišosi su saule, po kojomis šiugždančiu smėliu, aptemusiomis akimis, svaigstančia galva.

Po pirmųjų minučių kvapas pasuka link vyriškesnės pusės: įsilieja oda, tabako lapai ir lengvas smilkalo dūmas, bet ir čia nėra numatomos linijinės raidos. Saulė krypsta, pėdsakai užpustyti, atskaitos taško nėra. Karštis kone verčia alpti, bet protą dar gaivina vėjas. Kaip naujas oro gūsis, išjudinantis plazdančius skvernų audeklus, į Chergui įsipina minkšta vanilė ir cinamonas, daug šilto ir jaukaus cinamono, į kurį kruopelėmis sugrįžta medus ir ambra, rožės ir vilkdalgio atodūsiai.

Image

Chergui yra turtingas. Jis verčia klausti gyvenimą ir save, klaidžiojantį kažkur dykumoje be kompaso ir be garantijų. Ar tai viskas? Gyventi apipiltam auksu ir nerodyti akių? Turėti viską ir dar virvę ant kojų?

Plevenantis ir grąžinantis į realybę. Sunkus ir guodžiantis. Klausiantis ir tylintis. Chergui yra kelionė per dykumą ir mūsų vaidmuo joje. Tai smėlis ir išdžiūvusios žolės, ir tu – vienintelis gyvas.

Dovana, kuri negalės nepatikti tiems, kuriuos saugai ir lydi. Kaip poezijos knyga. Oru.

La Fille de Berlin, metalinė rožė.

– Melo nėra.
– Nėra?
– Žinoma nėra. Kur melas, o kur tiesa, žino tik Dievas. Bet jeigu jis Dievas, tai nėra nei melo, nei tiesos. Viskas yra Dievas. Melas būtų tik tai, kas būtų už jo. Bet jeigu egzistuotų kas nors, kas būtų už jo arba priešinga jam, tai jis būtų tik ribotas Dievas. O ribotas Dievas – ne Dievas. Vadinasi, arba viskas teisinga, arba Dievo nėra. Štai kaip paprasta.  – E.M.Remarkas “Juodasis obeliskas”

Paauglystėje suskaitytas Remarkas ir ypač seno leidimo “Juodasis obeliskas” fuksijos spalvos viršeliais atmintyje įsirėžė kaip įtartinai artimas, kiek depresuotas, po to vėl į euforiją grimztantis, kartais patetiškas, bet stebuklingai pakylėjantis romanas. Dar dabar, kaskart grįžus namo, gera jį matyti pastatytą į lentyną, tvirtą ir lakuotą, tarp visų kitų stipriausią įspūdį palikusių ir vienaip ar kitaip prie mano iškrypusio mąstymo prisidėjusių knygų.

Image

Apie karo meto Berlyną jau rašiau čia. Kiek valandų praleista skaitant Marlene Dietrich biografijas, kiek peržiūrėta dokumentikos ir kiek E.M.Remarko knygų atmintyje atgaminta, bandant perpiešti kiekvieną – ir visada tą pačią – mylimąją. Tą pačią, kuri beveik nevalgo Continue reading “La Fille de Berlin, metalinė rožė.”

Douce Amère, saldžiai kartus.

Šių metų vėlaus pavasario kasdieniu palydovu visai netikėtai tapo Serge Lutens Douce Amère, jau nebegaminamas ir dėl to sunkiausiai randamas. Ir dėl to su didžiausiu džiaugsmu pagriebtas iš apatinės lentynos, jau gerokai apsitrynusioje baltoje dėžutėje, kaip nesusipratęs ir tik per klaidą dar nenupirktas parfumas.

Image

Visada atsimeni dieną, kai perki kvepalus Continue reading “Douce Amère, saldžiai kartus.”