Habanita EdP: to understand the cello.

When the notes of a perfume and a musical composition blend together and you can’t tell what belongs to each of them anymore – the perfumery turns into emotion and poetry and therefore expands our range of perceptions. Moreover, we often talk about music in the same way we talk about perfumes. In fact, we say that fragrances are well-toned, quiet, graceful, smooth, that they develop expressively, gently, or there’s an outsider note which wasn’t supposed to be there. Some fragrances are angelic and remind of running water like harps, some think outside the box like a modern jazz improvisation. Some again – especially the chypres – are energetic and hard symphonies. Always scrupulous, always structured, always euphoric.

Then there are wistful and yearning string instruments. There are low voice cellos. And then there is Molinard Habanita.

Habanita, which was created in 1921, already sounds like an opera. It was released in The Roaring Twenties right in the middle of the strong oriental perfume boom and wasn’t supposed to be a fragrance for people, but a liquid to flavour the cigarettes. Only three years later it was re-launched as a perfume we know it now.

The first notes reveal amazing juicy fruits, could it be plums or peaches mixed with vetiver. It immediately reminds me of Mitsouko. Just a minute and they fade away, and one can feel vanilla powderness, in a way similar to L’Heure Bleue yet without the almondy bitterness. Habanita‘s vanilla isn’t simply innocent baby powder vanilla, even if there’s a hint of a good quality pressed French powder. It’s rather a thick cloud of vanilla and sweet tobacco smoke with a lady behind it observing the bar through her heavy eyelids. There’s also some smooth leather giving the perfume a vibrating animalic feeling. It’s similar to Shalimar, to Chanel No 5, to Serges Lutens Chergui and to none of them. A warming composition of nutmeg, sandalwood, ylang-ylang and musk make the  fragrance sleek, creamy and deep and make you close your eyes and screw the world for a moment. It’s like being slightly drunk in a way.

On one hand, Molinard Habanita is extremely complex and intense. On the other hand, it’s pretty simple, only its notes are low. They’re purring, moaning and velvety, a little painful yet very proud. They blend perfectly into a freezing winter evening with steam coming out from mouth, condensation on windows and passing hours trying to play the same bar with already black fingers.

Advertisements

Habanita EdP: suprasti violončelę.

Kada kvepalų ir muzikinio kūrinio (ne šiaip sau vienodai įvardijamos) natos susipina ir imi nebeatskirti, kuri yra kurio, – parfumerija išauga į jausmą ir poeziją, nebeapsiribojančia vienpusiais pojūčiais. Juk ir sakoma – kvapas arba skamba, arba neskamba; yra tylus, prigesęs, lėtas ir užliūliuojantis; kartais kyla, bėga ir garsėja, skamba liūdnais minorais ar pasirodo kokia išsišokėlė nata, kurios ten visai neturėjo būti. Vieni kvapai būna angeliški ir čiurlenantys kaip arfos garsai, kiti – keisti ir išeinantys iš rėmų kaip moderni džiazo improvizacija; dar kiti – ypač šiprai – yra energingos ir kietos simfonijos, visada sustyguotos, visada struktūrinės, visada pakilios.

Dar būna ilgesingi ir liūdni styginiai. Žemu balsu užkalbančios violončelės. Ir dar būna Molinard Habanita.

1921-aisiais sukurta Habanita jau iš pavadinimo skamba kaip opera. Pasirodžiusi per patį rytietiškų parfumerijos bombų aukso amžių – The Roaring Twenties – ji turėjo būti skysčiu cigaretėms kvėpinti ir tik po trejų metų buvo išleista kaip mums pažįstamos paskirties kvepalai. Ir, o, ko tik juose nėra! Pirmos natos atsiskleidžia nuostabiais vaisiais, gal slyvomis ir persikais, sumišusiais su vetiverija, ir, žinoma, primena Mitsouko. Po minutės vaisiai nugaruoja ir išlenda vanilinis pudriškumas, iš dalies sutinkamas ir L’Heure Bleue. Tik čia jis ne toks migdoliškai karstelėjęs, o įsisupęs į tirštą salsvo tabako debesį, lėtai apsunkusiais vokais stebintis barą iš tamsaus kampo. Nežymiai, bet juntama ir oda, itin glotni, gosli ir gyvūniška. Panašu ir į Shalimar, ir į Chanel No 5, ir į Serges Lutens Chergui, ir tuo pačiu nei į vieną iš jų. Lengvas muskato riešuto, santalmedžio, kvapniosios kanangos ir muskuso derinys šildo ir duoda gylio, verčia užsimerkti ir leistis nešamam.

Molinard Habanita, vienok, beprotiškai sudėtinga ir intensyvi, iš kitos pusės yra gan paprasta, tik jos natos žemos. Murkiančios, dejuojančios ir glotnios, kažkiek skausmingos, bet labai išdidžios. Tobulai įsipaišančios į šaltą žiemos vakarą, iš burnos einantį garą, iš vidaus aprasojusius langus, viena po kitos einančias valandas ir išmėtytas penklines iki juodumo nugrotais pirštais vis bandant suprasti reikiamą taktą.

Hommage à Marlene Dietrich, šiltas moteriškumas.

Apie neišpasakytą trauką Marlene Dietrich jau kalbėjau tiek čia, tiek ten. Bus praėję kone 10 metų nuo pirmojo straipsnio, pirmos nuotraukos ar pirmos dainos, negrįžtamai įtraukusios į visai kitokią erdvę: ne saldžią ir apvalią Marilyn Monroe, ne blakstienomis klapsinčią Brigitte Bardot, o absoliučiai beširdišką, bet širdis daužančią vokiško ekspresyvizmo ikoną.

Image

Jau seniai svajotas ir visai netikėtai interneto platybėse nukautas Parfums Grès Hommage à Marlene Dietrich
tapo šio pirmadienio džiaugsmo ir pakylėtos nuotaikos priežastimi. Visiems (tikriausiai) žinoma Mont Blanc išleista limituota rašiklių kolekcija, skirta Marlene Dietrich. Ne bet kokių, o pagamintų iš platinos ir su inkrustuotais safyrais.

Image

Visgi rašiklis, kad ir koks įmantrus ir nepriekaištingai preciziškas bebūtų, nesukurs tokios emocinės auros, greičiausiai nukeliančios į 1940-uosius. 2007 metais Parfums Grès sukurta kolekcija – duoklė Dietrich kaip asmenybei, kaip aktorei ir kaip stiliaus ikonai, pirmajai apsivilkusiai fraką, pabučiavusiai moterį į lūpas, dainavusiai kareiviams ir aprašytai romanuose. Kaip nieko neatkartojusiai ir atgal nesigręžiojusiai idėjai.

Viena didžiausių Dietrich meilių parfumerijos srityje neabejotinai buvo Robert Piguet Fracas, precedentų neturintis tuberozinis grožis. Apie jį – greitu metu. Nepatvirtintais duomenimis ant aktorės tualetinio stalelio stovėjo ir Guerlain Vol de Nuit, ir Shalimar.

Parfums Grès Hommage à Marlene Dietrich rinkinį, kurį puošia kadras iš filmo “Šanchajaus ekspresas”, sudaro trys skirtingi aromatai – Hommage à Marlene Dietrich My Dream, Hommage à Marlene Dietrich My Life ir Hommage à Marlene Dietrich My Passion

Image

Pirmasis – violetinės spalvos šydu aptrauktas My Passion – Jean-Cristophe Herault ir Sidonie Lancesseur (Lumière Blanche kūrėjos) bendradarbiavimo rezultatas. Kvapas atsidaro lengvomis vaisinėmis ir baltų gėlių natomis, piramidėje nurodomas obuolys, cinamonas, pakalnutė, apelsinų žiedai, vanilė, ambra ir muskusas. Bendras įspūdis lengvas, neįpareigojantis ir visiškai negilus, greičiau tikra priešingybė aistrai arba ji itin paviršutiniška, jei toks ir turėjo būti pirminis sprendimas. Ant odos ryškiausiai groja rūgštūs vaisiai ir pakalnutė, nusivylimas – 90%. Bet kas, tik ne aistra, bet ko, tik ne Dietrich.

Image

Antrasis butelaitis My Dream greitai taiso padėtį: pirmąsias sekundes kaip šviežias oro gurkšnis išsiskleidžia gaivus ananasinis prieskonis, sumišęs su juodaisiais serbentais ir gvazdikėliais. Po kelių minučių kvapas kinta ir bunda heliotropas, pudrinis irisas, lelija, ryškus apelsinas su žiedais. Po valandos vaisiai nudūksta, lieka šiltas muskusas, ambra ir santalmedis.

nd.4130

My Dream toks šviežias, kad tampa beveik valgomas. Gaivus, bet kartu ir minkštas. Beveik paprastas, pudrinis ir apgaubiantis. Prie baltų pirštinių ir siaurų sijonų, laukiant taksi su erdviu salonu.

Trečias ir paskutinis himnas, pavadinimu My Life – charakteriu toks pat lengvas, kaip ir pirmieji du. Pristatomas kaip šipras, My Life su šipru, deja, neturi nieko bendro. Orinis ir gražus, kvapas įkūnija kartoką greipfrutą, lašelį romo, jazminą, kedrą ir pačiulį, kurių sąjunga tinkama kvėpintis vakarėjant, įšokus į kelnes ir juodus lakuotus batus, su griežta veido išraiška.

Image

Jei Parfums Grès trijulė ir išreiškia Marlene Dietrich grožį, tai tik vienpusį, moterišką ir trapiausią. Tai jokiu būdu ne vamp ir ne nuvalkiotas ir visur naudojamas femme fatale, tai ne gilūs ir sudėtingi kompoziciniai sprendimai, – tai tiesiog lengvi kasdieniai aromatai, 1930 metais buvę labai vietoje ir svaiginančiai moteriški. Tai kvapai ne tam laikui, o greičiau to laiko, atskrieję kaip aplamdytas atvirukas iš praeities, kada paprastumas dabartinėms mūsų akims nebuvo toks paprastas, niekas neišsikalinėjo dėl bažnytinių smilkalų ar supuvusių lapų samplaikos. Paprastai, bet ne prastai, moteriškai ir saldžiai, gaiviai ir brangiai.

O visa kita darė pati Marlene.

Niekieno moteris Marlene Dietrich

Prieš šimtą metų pasaulis dar nebuvo įsivėlęs į barbarišką karą, Prancūzija skendo La Belle Epoque pursluose, surasta 1911-aisiais dingusi Mona Liza, Marie Magdelene Dietrich ėjo dvyliktus metus, septintus po tėvo mirties. Gyvenimas buvo lėtesnis, su daugiau laikraščių, batų tepalo, dulkių, rašalo, sijonų; daugiau laiškų ir daugiau laiko. Marie Magdalene su vyresne seserimi ir mama gyveno trise Berlyno pakraštyje. Po kurio laiko motina Wilhelmina užkalbama ir suviliojama geriausio vyro draugo (!) Eduard von Losch, už kurio ir išteka. Deja, prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas nubloškia Eduard į frontą, ir Wilhelmina tampa dukart našle. Dietrich, namie vadinama Lene, susikuria sau vardą iš Marie + Lene, kuriuo ir bus vadinama visą likusį gyvenimą. Griežtas tėvų auklėjimas įskiepija Marlene disciplinos pojūtį ir poreikį. Jau būdama aktore, ji grimo kambariuose neoficialiai pagarsės kaip ta, kuri atvyksta į pasirodymą su savo valikliais ir pašluostėmis ir pertvarko kiekvienos aktorės grimo stalą. Iš šio momento, Marlene vaikystės, kyla ir diskusijos dėl būsimos mega žvaigždės intymaus gyvenimo sprendimų: išprotėjusios stiprių vyriškų partnerių, kaip tėvo paieškos, kaitos, ir homoseksualių santykių su daugybe aktorių versmės. Banalūs psichologų išvedžiojimai ar rimtos užuovėjos ir kontrolės paieškos dėl tėvo stygiaus?

Image

Image

1915-ais metais pirmą kartą publikuojama F.Kafkos „Metamorfozė“ – simboliškas istorinis faktas, gal nereiškiantis nieko, o gal viską.

Marlene groja smuiku ir mokosi aktorystės Berlyne, kur karjerą pradeda fotografuodamasi kojinių reklamoms, vėliau – kaip viena iš daugelio choro mergaičių mažame kabarete, tuo metu dar ir filmuodamasi nereikšmingoms rolėms mažos vertės filmuose. Čia susipažįsta su pirmuoju vyru Rudolf Sieber ir būdama 23-ejų pagimdo pirmą ir vienintelį vaiką Maria Elisabeth (dabar – Maria Riva). Dietrich toliau filmuojasi vietinės reikšmės miuziklams, kol po kelių metų Amerikos žydas Josef von Sternberg išsirenka Marlene kaip tinkamiausią naujo filmo „Der Blaue Engel“ („Žydrasis angelas“) pagrindinės aktorės rolei. Marlene filmo premjeros dieną sėda laivan į Ameriką, kur jos laukia kontraktas su gigantais Paramount Pictures, dedantiems lūkesčius į Marlene kaip pagrindinę alternatyvą konkurentams MGM su Greta Garbo priešaky. Laive jai pranešama, kad „Der Blaue Engel“ sumušė visus rekordus ir Marlene tapo nacionaline Vokietijos diva. Dabar, su nuskintais laurais gimtinėje, Marlene pakelta galva pasiryžta pradėti nuo nulio Amerikoje; ji klauso Sternberg pamokymų, numeta svorio; gimsta ir sužydi Dietrich personažas, įsimylėtas ir šlovintas tiek vyrų, tiek moterų. Koks jis?

ImageImageImage

Marlene ir Joseph von Sternberg ima intensyviai dirbti. Pastarasis žeriasi laurus ir teigia oficialiai atradęs Marlene. Išties, judviejų pora – viena genialiausių kada nors dirbusių kino industrijoje. Joseph tiesiogine šio žodžio prasme ima lipdyti iš putlios vokietės glamūrinę divą: iš pradžių jai „primygtinai pataria“ numesti svorio, sukuria makiažą, antakių proporcijas, šukuoseną, šlifuoja judesius ir laikyseną. Ir, galų gale, įkomponuoja Marlene į ekraną, įstato ją geriausiu kampu, manipuliuodamas pagrindine savo technika chiaroscuro (šešėliais). Nei iki Sternberg, nei po jo neatsirado nei vieno režisieriaus, kuris suvaldytų šviesą taip meistriškai kaip tai darė didysis Marlene mokytojas. Filme „Šanchajaus ekspresas“ gimsta ir publikos akyse įsitvirtina Dietrich personažas – šaltos, ekstravagantiškos femme fatale skvarbiu žvilgsniu ir sunkiais akių vokais cigaretės dūmų debesyje. Filmo scena, kurioje Marlene rūko atsirėmusi į sieną ir ant jos veido krenta šviesa – vienas charakteringiausių ir žymiausių Dietrich personažo apipavidalinimų. Kaip sakė pati Marlene, tiek kino juostose, tiek fotografijose svarbiausia buvo tai, ar kiek skersai iš viršaus krentanti šviesa išryškina vadinamąjį drugelį – išskaptuotus skruostikaulius ir lūpas, ir ar skruostų plotis veido šonuose lieka šešėlyje. Sternberg įnešė vokiško ekspresyvizmo, meistriškai išnaudodamas Marlene veido proporcijas: jos skulptūriški antakiai, sunkios akys, maža nosytė, aštrūs skruostikauliai žadino trapumo ir grakštumo, angeliško lengvumo įspūdį. Dietrich atrodė kažkas tarp žemės ir dangaus. Lieka mįslė, kiek Dietrich būtų buvusi Dietrich be Joseph, tačiau aišku viena – judviejų sąjunga buvo naudinga abiems. Priešingai to meto aktorėms, siekusioms susipaprastinti, prieiti arčiau prie žmonių, arčiau buities, idant jas pamiltų, – Dietrich niekada nebuvo ir nenorėjo būti arčiau. Ji stovėjo atokiai, šalta ir nepasiekiama, trapi ir stipri.

Image

Image

Marlene vardas tarp naujagimių populiarėjo žaibiškai. Pati aktorė savo didybę kūrė mylimomis Balenciaga suknelėmis, perregimais nėriniais, boa ir vualiais, tokia simboliška pertvara ir šydu tik dar labiau didindama atstumą tarp savęs ir mirtingųjų, dar labiau augindama nepasiekiamumo, paslapties iliuziją. Ilgi kailiai, aukštos apykaklės, perlų eilės ir žvilgantys audiniai taip pat prisidėjo prie švytinčio karališko Dietrich įvaizdžio kūrimo. Visgi, šiuo atveju drabužiai patys už save nekalba arba bent ne taip, kaip tikėtumėmės. Kiekvienas Dietrich judesys, kiekvienas galvos pasukimas ir žvilgsnis būdavo atidirbami iki skausmo preciziškai; jokio impulsyvumo ir vėjavaikiškumo, tik europietiškas santūrumas, lengvas atmestinumas, galbūt – nejautrumas. Marlene pavyksta tuo pačiu metu būti ir silpna palaužiama moterimi, ir valdinga nieko nepaisančia gundytoja. Jos transliuojamas šaltas seksualumas, gebėjimas būti tiek pasyvia, tiek dominuojančia, vedė iš proto tiek vyrus, tiek moteris. Po skandalingo „Marocco“ pasirodymo, kuriame Dietrich įžūliai dėvi fraką ir cilindrą, rūko ir pabučiuoja moterį į lūpas (1930-ais metais!), Marlene žvaigždė įgauna ir ryškų kontraversišką biseksualumo atspalvį.

ImageImage

Tai, ką dviese kūrė Marlene ir Sternberg – tikrų tikriausias androginiškas personažas, privertęs plaukus rautis abiejų lyčių gerbėjams. Dietrich – į kailį įsisupusi diva Robert Piguet „Fracas“ ir Guerlain „Shalimar“ kvepalų debesyje; Dietrich – frakuotas garçon, gašliai nužvelgiantis damą, dvelkiantis Robert Piguet „Bandit“ ir Guerlain „Vol de Nuit“. Ji – pirmoji, perpratusi visuotinės publikos meilės paslaptį – sujungti savyje abi lytis. Jos pėdomis pasekė ir David Bowie, ir Madonna, ir Katherine Hepburn filme „Sylvia Scarlett“, ir tam tikra prasme Tilda Swinton. Ne paslaptis buvo ir tai, kad už kino ribų Marlene meilės romanus skaičiavo su Edith Piaf, Mercedes de Acosta, Greta Garbo; meilužių vyrų sąraše figūravo E.Hemingway, E.M.Remarque, F.Sinatra, J.P.Kennedy, G.Cooper, G.Bernard Shaw ir daugybė kitų vardų. Kiekvienos Remarque knygos moteris – tai ta pati mūza Marlene, visada liekna, visada kiek kandi, visada su tuzinu suknelių spintoje ir niekada savaime suprantama.

ImageImage

Marlene pirmoji Holivude pasidaro face lifting operaciją, kurios metu veido šonuose ir pagal plaukų liniją įvedama vielutė, kurią laikui bėgant galima tempti ir kelti odą, ją susirišant viršugalvyje. Šis žiaurus triukas, kartu su šinjonais ir kūną formuojančiais apatiniais padėjo Marlene išlaikyti stulbinamą išvaizdą ir vyresniame amžiuje. Žymiąja ilga karoliukais nusėta suknele, kuriančia nuogumo įspūdį, aktorė puošdavosi Sahara Hotel scenoje, kur už kelias dainas per vakarą pasiimdavo 30,000 dolerių savaitinį honorarą. Kiek Dietrich diva ir tikroji Marlene buvo panašios – ko gero, taip ir liks paslaptis. Nors aktorė ne kartą teigė, kad Dietrich personažas – tik personažas, jos vienintelė dukra Maria Riva po motinos mirties išleido memuarų knygą, kurioje atskleidžia ne tokią rožinę Marlene kasdienybę. Motina – tironė, kuriai niekad nesakoma “ne”, motina – egoistė meilužių kaip kojinių keitėja, motina – nuo alkoholio ir nuskausminamųjų priklausoma ligonė, siuntusi visus gerbėjų meilės laiškus Vokietijoje taip ir likusiam vyrui, su kuriuo niekada oficialiai neišsiskyrė. Kad ir kaip ten bebūtų, asmeninis gyvenimas lieka asmeniniu, geriau teiskime savuosius. Negalima nesutikti, kad Marlene sukurtas įvaizdis – genialaus įdirbio ir talento pasekmė, padėjusi pamatą visiškai naujo fatališkos moters įvaizdžio suvokimui. Atsisakiusi Trečiojo Reicho propagandos ministro pasiūlymo grįžti į Berlyną ir būti pirmo ryškumo Vokietijos žvaigžde, Marlene ne tik ideologiškai priešinosi nacizmui, bet važinėjo tiek po Amerikos, tiek po Sąjungininkų kariuomenės stovyklas. Dietrich buvo apdovanota taikos ordinais ir po Antrojo Pasaulinio karo grįžo į kabaretą.

Image

Kaip sakė pats Hemingway, – “jei Marlene neturėtų nieko kito, išskyrus balsą, ji sugebėtų tik juo sudaužyti širdį”. Išties, akivaizdu, kad Marlene – ne dainininkė, bet pats faktas, kad ji išeina paslaptingai švytinti ir pasakoja apie gyvenimą savo sodriu aksominiu balsu, jau yra užburiantis. Tai, kaip ji dainuoja paprasčiausią vokišką buitinę dainą ar jausmingą “Lili Marlene”, nukelia muzikos suvokimą į visai kitą dimensiją. Marlene perdainuota “Where have all the flowers gone” tapo dramatiška karo daina, talpinančia savyje tikrąjį to meto tragizmą ir emociją. Tada, kai iš Marlene teliko tik balsas, ji visam laikui pasitraukė iš viešumos ir grįžo į mažą dviejų kambarių butelį Paryžiuje, kur lovoje praleido vienuolika metų gerdama alkoholį, rašydama memuarus, valandų valandas telefonu kalbėdama su draugais, per mėnesį prašnekėdama virš septynių tūkstančių dolerių; kaip visą gyvenimą, taip ir toliau kiekvieną dieną maniakiškai dailindama antakius. Pritrūkus grynųjų, parduodavo porą brangakmeniais inkrustuotų portsigarų. Daug kas galvoja, kad Marlene užsidarė nuo visų, nes paseno. Ne – ji pasitraukė, nes nenorėjo sudaužyti legendos.

Visa, kas liko – tai filmai, skrupulingai režisuotos chiaroscuro fotografijos ir dainų įrašai. Kvapą gniaužiantis mitas, gyva legenda, tikroji stiliaus, kino ir lyties metamorfozė. “Sag mir wo die Blumen sind” (Pasakyk man, kur dingo gėlės) – iškalta ant Marlene memorialinės lentos vienoje Berlyno aikštėje, kurią Vokietija vis tik nusprendė paskirti iš tėvynės pabėgusiai aktorei. Marlene, būdama tik sau, kartu buvo ir kitiems. Bet niekada – kitų. Niekieno moteris, kurią jei norėsi savintis, apsisuks ant kulno ir neatsigręš atgal. Ir po metų pati paskambins, kad apie save primintų.

Image

Guerlain – from vinegar towards empire, part III

Part I- Guerlain – from vinegar towards empire, part I

Part II – Guerlain – from vinegar towards empire, part II

The Last Century

La Belle Époque was coming to the end – the war was close. It was 1912 when Jacques Guerlain released L’Heure Bleue – The Blue Hour.

Image

While creating L’Heure Bleue Jacques had in mind Paris at dusk, the short hour when blue twilight covers the city and lingers over it. This is also a symbolic suspicion of the World War I, it’s like an announcement of the dark and desperate future. The mood of L’Heure Bleue is somehow similar to the impressionistic masterpiece  Après l’Ondée. However, L’Heure Bleue is more melancholy, it doesn’t strike with coolness but is rather soft and more powdery. The first sniff brings an impression of medical bandages, a strange feeling of a drugstore. On the other hand, simultaneously comes another side bringing a realistic perception of a tart, fresh yeast and almonds.

Continue reading “Guerlain – from vinegar towards empire, part III”

Guerlain – nuo acto iki imperijos, III dalis

Pirma dalis – Guerlain – nuo acto iki imperijos, I dalis

Antra dalis – Guerlain – nuo acto iki imperijos, II dalis

Paskutinis šimtmetis

La Belle Époque artėja link pabaigos: artinasi karas. 1912-aisiais Jacques Guerlain išleidžia L‘Heure Bleue – Mėlynąją Valandą.

Image

Kurdamas L‘Heure Bleue Jacques omenyje turi Paryžių temstant, tą trumpą valandą, kai melsva prietema užkloja miestą ir tarsi pakimba ore.Tai ir simbolinė Pirmojo Pasaulinio karo nuojauta, besiartinančios tamsos ir nežinios vaizdinys. Savo nuotaika panaši į impresionistinį šedevrą Après l’Ondée, Mėlynoji Valanda visgi labiau melancholiška, nesmogianti šalčiu nuo pirmo papurškimo, o greičiau minkštesnė, daugiau pudrinė. Pirmo įkvėpimo įspūdis – medicininiai tvarsčiai, kažin koks vaistinės prieskonis; bet drauge nosis užuodžia lyg ir pyragaitį, šviežių mielių, migdolų užuominą Continue reading “Guerlain – nuo acto iki imperijos, III dalis”