Iris Pourpre, pasitikti rudenį.

Aplink Keiko Mecheri lentyną sukdavau ratus jau seniai – vien dėl pakerėjusių buteliukų, tokių elegantiškų ir japoniškai geometriškų. Jau nuo birželio turiu galimybę išbandyti ir didesnį vienų kvepalų kiekį, tik normaliam testavimui uždususi ir suprakaitavusi vasara neatrodė tinkamiausias laikas ir perkaitusios dienos vis stumdavo visus ketinimus į šalį.
Bet tik iki šio penktadienio vėlaus rytmečio: su vėsoka saule lauke ir auksiniais medžiais parke.

Mielos damos, šį rudenį laimėjo Keiko Mecheri Iris Pourpre.

Image

Keiko teigia Iris Pourpre įvėpimą radusi vertingoje Edo periodo lakuotoje medinėje plokštėje, vaizduojančioje Kioto kilminguosius, besigrožinčius gėlių laukais. Šis meno kūrinys ir padėjo pamatą kvapo gimimo istorijai. Iris Pourpre yra toks turtingas ir klasikinis, kad iki jo reikia suaugti.

Praėjusį rudenį dažnai išsitraukdavau Kenzo Kashaya: kas tinkamiau įsiliedavo į vėstantį orą už saldų ir šildantį keptų obuolių, vanilės ir kvapniosios kanangos mišinį. Šių metų pasirinkimas – lyg tolimas Kashaya pusbrolis, vaisiškai klampus, likerinis, bet visgi labiau gyvenimo apdovanotas.

Iris Pourpre man primena spalvotą rudenį iš japoniško Takeshi Kitano filmo “Lėlės”. Jis toks subtilus ir tylus, bet taip labai visko pilnas, kad jam nereikia kalbėti. Jis amžinas ir toks laikinas, santūrus ir mandagus, bet kažkoks išmintingas ir persisunkęs liūdesio.

Dolls

Apie jį nemokėčiau kalbėti natomis: Iris Pourpre toks vientisas ir pats iš savęs plaukiantis, kad suskaidyti jį į piramidės sluoksnius tolygu jo subanalinimui. Žinau tik tiek, kad jis kvepia sodriomis sunokusiomis slyvomis, jų saldžiu ir lipnoku vynu ar likeriu. Jis kvepia kaip pro pintinės vyteles varvančios patežusių violetinių slyvų sultys, kaip mindomos ir pro kojų pirštus trykštančios beveik juodos vynuogės, kaip nuo teptuko džiūstantis sodrus rašalas. Jis kvepia kaip kažkas medinio ir lakuoto, hieroglifais išraižyta papuošalų dėžutė ar sena lakuota širma. O ir vilkdalgis čia visai ne toks, kokį įprastai sutinkame – jo pudriškumas dingęs, jaučiama tik kažkokia sklandanti prabanga, užpildanti tuštumą.

Iris Pourpre šildo ir saugo, bet tik jei esi jam užaugęs. Prie jo dera tyla ir švelnumas, tvirtumas ir susiturėjimas. Tai kvapas, su kuriuo būtų nuostabu prasilenkti gatvėje. Kvapas, kuris primena jungtis su žmonėmis, nuo kurių pabėgai, bet kuriuos nešiojiesi ir kuriems kasdien mintimis nusiunti apkabinimą.

Advertisements

Lumière Blanche, sausas ir svetimas.

Didžiulė ledinė uola ar Sicilijos paplūdimio išsikišęs krantas?

Net nesąmoningai šių metų geidžiamiausiais atradimais tampa dvipusiai kvepalai. Kaip santalmedis ir ambra Agaressence, kaip absentas ir vanilė Douce Amère – labiausiai sudomina ir genialia idėja užvaldo būtent tokios kompozicijos aromatai. Derinti nesuderinama, apjungti paradinę pusę ir antrą planą, veidą svetimiems ir veidą sau, – ar tai ne kažkiek ir mes patys? Kartūs, abejingi ir sausi kaip traškantys popieriaus lapai, bet minkšti, pažeidžiami ir lyriški iš nugaros? Nesileidžiant į patetiškas analizes apie žmogaus prigimtį ir amžinas svarstykles, pristatau dar vieną, šįkart įspūdingiausią ir labiausiai iš visų gerąja prasme pritvojusį atradimą: Olfactive Studio Lumière Blanche.

Išmėgintas visai neseniai ir iškart įtrauktas į kada nors greitai sąrašą, kol kas tenkinantis vienu 1,2 ml splash sample ir dar vienu tiesiai iš Olfactive Studio discovery box, gautos už gražias akis, – Lumière Blanche supurtė kaip širdies smūgis, parfumerinė ekstazė, absoliutus absoliutas ir pasiryžimas už vienintelį flakoną parduoti sielą velniui.

Image Continue reading “Lumière Blanche, sausas ir svetimas.”